Kurį laiką gyveno [[Odesa|Odesoje]]. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į [[Krymas|Krymą]], kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ ([[1826 m.|1826]] m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą. Gavęs tarnybą [[Maskva|Maskvoje]] bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius. Jo klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.
Artimi bičiuliai poetui [[1829 m.|1829]] m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Gyvenant [[Roma|Romoje]], atėjo žinia apie [[1830 m.|1830]] m. sukilimą Lietuvoje ir [[Lenkija|Lenkijoje]]. A. Mickevičius norėjo jame dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai [[1831 m.|1831]] m. atvyko prie Lenkijos sienos, sukilimas jau buvo numalšintas.
Nuo [[1840 m.|1840]] m. [[Paryžius|Paryžiuje]] skaitė [[Slavai|slavų]] literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų [[literatūra]], taip pat su [[lietuvių mitologija]], kalba bei istorija.
[[1848 m.|1848]] m. [[Europa|Europoje]] įsiliepsnojus [[Revoliucija|revoliucijoms]], vyko į [[Italija|Italiją]] organizuoti lenkų [[Legionas|legionų]] kovai su [[Austrija]], kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.
