'''Gorno-Altaiskas''' ({{ru|Горно-Алтайск}}) – [[Altajaus Respublika|Altajaus Respublikos]] ([[Rusija]]) sostinė, 3641 km į rytus nuo [[Maskva|Maskvos]]. 53,1 tūkst. gyventojų (2006 m.). Pramonė negausi. Yra aerodromas, teatras, universitetas ir regioninis muziejus. Artimiausia geležinkelio stotis yra [[Bijskas|Bijske]] (už 96 km).
== Istorija ==
Šis vienintelis respublikos miestas yra siaurame Maimos slėnyje, [[Altajaus kalnai|Altajaus]] prieškalnėse. [[rusai|Rusų]] ortodoksų misionieriai, atvykę į šį slėnį [[1830]] m., stabtelėjo mažytėje '''Ulalos''' gyvenvietėje, kurioje tuo metu gyveno devyniolika tenykščių gyventojų ir trys rusų šeimos. Kitais metais Ulala buvo išrinkta pirmąja ortodoksų misijos vieta Altajuje ir rusų kolonistai pradėjo keltis į šį miestelį.
Kai [[1922]] m. buvo sukurta Oirotų autonominė sritis, Ulala tapo jos centru. [[1928]] m. gyvenvietė tapo miestu, ir [[1932]] m. jo pavadinimas buvo pakeistas į '''Oirot Turą'''. [[1948]] m. valdžia faktiškai uždraudė vietiniams gyventojams vadintis oirotais ir srities pavadinimą pakeitė į Kalnų Altajaus autonominę sritį. Tuo pačiu buvo pakeistas ir sostinės pavadinimas – '''Gorno Altaiskas'''.
== Lietuviai ==
[[1941]] m. liepos mėn. į Gorno Altaiską iš [[TSRS]] okupuotos [[Lietuva|Lietuvos]] atitremta apie 30 žmonių. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] jų dar atsikėlė iš kitų Kalnų Altajaus gyvenviečių. Jie dirbo pagalbinius darbus įvairiose įmonėse, įstaigose, fabrikuose. Po [[Stalinas|J. Stalino]] mirties [[1953]] m. jaunimas studijavo Gorno Altaisko pedagoginiame institute. Apie [[1958]] m. dauguma tremtinių grįžo į Lietuvą. [[1990]] m. Vilniaus tremtinių bendrijos rūpesčiu Gorno Altaisko pakraštyje Altajaus krašto tremtiniams lietuviams atminti pastatytas paminklinis kryžius (autorius – buvęs tremtinys V. Tarasonis).<ref>{{VLE|VII|10|[[Aldona Juodvalkytė]]|Gorno Altaiskas}}</ref>
