Antoine-Jean Gros: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Baronas Antuanas – Žanas Grosas''' ({{pranc|Antoine-Jean Gros}}) ([[1771]] m. [[kovo 16]] d. – [[1835]] m. [[birželio 25]] d., taip pat žinomas ir kaip Žanas – Antuanas Grosas) — Prancūzijos [[Neoklasicizmas|neoklasicizmo]] tapytojas. Daugiausia tapė istorinėmis temomis ir portretus.

 

 

Antuanas Grosas gimė Paryžiuje. Pradėjo piešti būdamas šešerių metų amžiaus, mokydamasis iš savo tėvo, miniatiūrų dailininko, ir iškarto pasižymėjo kaip turintis talentą. [[1785]] m. pabaigoje, būdamas keturiolikos metų, Grosas savo noru įstojo į Žako Lui Davido studiją, kurią stropiai lankė, tuo pačiu nenutraukdamas studijų ir Collège Mazarin.

[[Vaizdas:Gros, Antoine-Jean, baron - Napoleon Bonaparte on the Bridge at Arcole.jpg|thumb|right| Napoleonas ant Arkolos tilto]]

 

 

Apsigyvenęs Genujoje Grosas vertėsi miniatiūrų gamyba. Grįžtant iš Florencijos į Genują, jis susitiko su Žozefina Boharnė, Bonaparto žmona, ir užmezgė su ją pažintį. Atlydėjęs ją į Milaną dailininkas buvo šiltai priimtas ir paties [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono]]. [[1796]] m. [[lapkričio 15]] d. Grosas su kariuomene dalyvavo Arkolo mušyje, kai Bonapartas iškovojo lemiamą pergalę, iškeldamas trispalvę Prancūzijos vėliavą ant šio tilto.

Grosui šis incidentas paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad pasekoje to nutapė paveikslą pavadinimu ''„Napoleonas ant Arkolos tilto“'', kuriuo jis pagaliau atrado savo pašaukimą. Bonapartas tuojau pat suteikė jam ''inspecteur aux revues'' postą, leidusį sekti kariuomenę žygiuose, o [[1797]] m. paskyrė į komisiją, turėjusią atrinkti daiktus, skirtus praturtinti naujai sukurtą Luvro muziejų.

 

 

[[1799]] m. pasprukęs iš apgulto Genujos miesto, Grosas iškeliauja į Paryžių, kur [[1801]] m. pradžioje įsikuria Kapucinų kvartale. Jo eskizas paveikslui Nazareto mūšis (dabar Musée de Nantes) pelno prizą, suteiktą [[1802]] m. konsulo, bet pats paveikslas taip ir nebuvo nutapytas, dėl aptarinėtos priežasties, jog Napoleonas jautė pavydą generolui Žanui Andochui Žunot; tačiau Bonapartas atsilygino Grosui, liepdamas įamžinti savo vizitą Jafos maro ligonių namuose. Po ''Les Pestiférés de Jaffa'' (Luvras) sekė kiti paveikslai: „''Abukiro mūšis''“ [[1806]] m. (Versalis) ir „''Yluvos mūšis''“ [[1808]] m. (Luvras). Apie šį paveikslą Napoleonas yra pasakęs: „''Jeigu visi žemės karaliai pamatytų tokį reginį, jie mažiau trokštų karų ir pergalių''“. Šios trys temos davė dailininkui didžiojo meistro vardą bei užtarnautą garbę.

Iki tol, kol militaristiniai elementai toliau liko susieti su prancūzų nacionaliniu gyvenimu, tol Grosas gavo iš to naujo ir energingo įkvėpimo, nešusio jį į patį įvykių sūkurį, kurį jis ir vaizdavo; bet kariuomenė ir generolas buvo atskirti nuo žmonių, tad Grosas bandė iliustruoti šiuos epizodus perteikdamas asmenines ambicijas, kas ir buvo priežastis prasimanyti maisto, reikalingo jo genijui, ir trūkumus, jo meniniai pozicijai, tuo metu tapusiai akivaizdžia. Besimokydamas Klasikų skyriuje Grosas buvo suvaržytas šių dailininkų taisyklių, net kai jo natūralistinis tipų judėjimas ir besirėmimas ryškių spalvų ir tonų efektu, atrodo vertė jį priešintis jiems.

 

 

[[1804]] m. Salone, Grosas debiutavo su savo paveikslu „''Bonapartas lanko maro namus Jafoje''“. Šis paveikslas pradėjo jo karjerą, kaip sėkmingo dailininko. Jame vaizduojama Bonapartas aplankantis Jafos kareivius, kurie buvo užsikrėtę boboniniu maru. Karo vadas vaizduojamas besikalbantis su vienu iš ligonių, kuris dar nėra apimtas ligos. Iš tiesų, Napoleonas liepė kareiviams nunuodyti sergančius savo bendražygius, kad būtų išvengta jų grįžimo į Prancūziją, arba atiduoti juos turkams. Sakoma, kad jis net sudeginęs maro namus, siekdamas nuslėpti nelaimės mąstą. Paveikslas yra [[Neoklasicizmas|neoklasikinio]] stiliaus, nors tokie elementai, kaip apšvietimas ir egzotinis dailininko skonis, rodo ateinančio [[Romantizmas|romantizmo]] idealų pirmtakus.

[[1810]] m. paveikslai ''„Madridas“'' ir ''„Napoleonas prie piramidžių“'' (Versalis) rodo mums, kad Grosą ėmė apleisti įkvėpimas. Taip pat, žymusis paveikslas „''Leitenantas Šarlis Legrandas''“, nutapytas žuvusio kario tėvų prašymu, rodo meistriškai perteiktą peizažą ir kario ekipiruotę. Kiti paveikslai, tokie kaip Pranciškaus I-ojo ir Karolio V-ojo portretai [[1812]] m. (Luvras), turėjo didelį pasisekimą; bet Šv. Genovaitės kupolo dekoravimas (pradėtas [[1811]] m. ir užbaigtas [[1824]] m.) yra vienintelis vėlesnių metų Groso darbas, kuris vis dar demonstravo dailininko ankstyvąją jėgą ir energiją, o taip pat ir jo įgūdžius. „Liudviko XVIII išvykimas“ (Versalis). „''Madam d’Angoulême laivo pakrovimas (Bordo)''“, esantis Egipto kambaryje Luvre ir pagaliau jo „''Heraklis ir Diomedas''“ eksponuoti [[1835]] m. liudija Groso pastangas (įkvėptas jam senojo mokytojo Ž. L. Davido patarimų) sustabdyti vis labiau augantį Romantizmą, trypusį jo nuostabią reputaciją.

 

 

Supykęs dėl kritikos ir nesėkmių, mat daugelis jo mokinių nesižavėjo jo mitologinėmis senomis ir perbėgdavo pas jo konkurentą [[Jean Auguste Dominique Ingres|Žaną Ogiustą Dominyką Engrą]], Grosas ieškojo nusiraminimo šlykščiuose gyvenimo malonumuose. [[1835]] m. [[birželio 25]] d. Antuanas Žanas Grosas buvo rastas ant Senos kranto, Medone, netoli Sevro. Iš raštelio, kuris buvo jo skrybėlėje tapo aišku, kad dailininkas nusižudė. Raštelyje rašyta: „''pavargęs nuo gyvenimo ir išduotas paskutinių gerbėjų, pasitikusių jį keiksmais, nusprendė užbaigti savo gyvenimą.''“