Ilgės: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 14:
Apie [[1431]] m. J. Dlugošas rašė, kad visoje [[Žemaitija|Žemaitijoje]] spalio pirmąją (pagal [[Grigaliaus kalendorius|Grigaliaus kalendorių]] – dešimtąją) dieną „miškuose buvo švenčiama šventė, į kurią žmonės rinkdavosi iš viso krašto, atsinešdami valgio ir gėrimo, kokio kas išgalėdavo. Ten pokyliaudami kelias dienas, kiekvienas prie savo ugniavietės (t. y. šeimyninės šventvietės) dėdavo aukas savo netikriems dievams, o ypač dievui, kurį žemaičiai savo kalba vadino Perkūnu, tai yra griaustiniu; tikėdavo, kad tokiomis vaišėmis ir aukomis išprašo iš dievų malonę ir pastiprina mirusių vėles“.
 
Iš J. Dlugošo aprašymo išeina, kad svarbiausias aukų tikslas – malonės iš dievų prašymas, o tik paskui – vėlių maitinimas. M. Strijkovskis po pusantro šimto metų jau apkrikštytoje Žemaitijoje vėl aptiko Ilgėmis vadinamą pagonišką šventę. Jis rašė, kad šventė „prasideda per [[Visi šventieji|Visus šventuosius]], ir jai net didžiausias vargšas turi namuose turėti [[Alus|alaus]]. Prisimenant mirusiuosius, geriama kelias savaites. Anksčiau, pagonybės laikais, ta šventė buvo švenčiama griaustinio dievo Perkūno garbei“. Taigi J. Dlugošo aprašytą Perkūno šventę M. Strijkovskis jau vertino kaip skirtą mirusiųjų atminimui. Ji pradedama švęsti mėnesiu vėliau, sutampa su krikščioniškosiomis Vėlinėmis, kurios švenčiamos jau nuo Visų šventųjų, t. y. [[lapkričio 1]] d. vakaro. Tačiau, kaip ir J. Dlugošo minima Perkūno šventė, trunka kelias savaites. Gali būti, kad M. Strijkovskis, kaip [[Žemaičių vyskupas|Žemaičių vyksupui]] [[Merkelis Giedraitis|M. Giedraičiui]] artimas žmogus (buvo jo pakeltas į [[Kanauninkas|kanauninkus]]), gyvendamas [[Varniai|Varniuose]] pamėgino išsisklaidžiusius mirusiųjų pagerbimo papročius sujungti su krikščioniškosiomis Vėlinėmis.
 
J. Lasickis apie [[1580]] m. aprašė tuo pat metu spalio pabaigoje (pagal Grigaliaus kalendorių lapkričio mėnesio pradžioje), suvalius derlių, rengiamą aukojimą, vadinamą Ilgėmis. Remdamasis J. Laskausko (Laskovijaus), [[Žygimantas Augustas|Žygimanto Augusto]] tarno, liudijimu, J. Lasickis teigė, kad Ilgės švenčiamos [[lapkričio 2]] d., t. y. kitą dieną po Visų šventųjų, arba tą pačią dieną, kai žemaičiai iš savo krašto išvarė [[Prūsai|prūsus]], kuriems jie buvo atiduoti kaip [[Įkaitas|įkaitai]]. Tai beveik pažodžiui sutampa su [[Aleksandras Gvanjinis|A. Gvanjinio]] ir M. Strijkovskio aprašytais iškilmingais aukojimais ir vaišėmis dievų garbei, rengiamais nuėmus [[Javai|javus]] spalio pabaigoje.