Martynas Mažvydas: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
nėra keitimo aprašymo
S
* „Giesmės krikščioniškos“, d. II – [[1570]] m.
 
Jas spaudai parengė M. Mažvydo darbo tęsėjas B.[[Baltramiejus_Vilentas|Baltramiejus Vilentas]]. Jo vietą Karaliaučiaus lietuvių parapijoje užėmęs klebonas [[Jonas Bretkūnas]] paskelbė paskutinį M. Mažvydo darbą – knygelę:
* „Parafrazis“ – tai maldos „[[Tėve mūsų]]“ aiškinimas. Ji išleista kartu su trimis paties J. Bretkūno darbais [[1589]] m.
 
Apie M. Mažvydo veiklą Lietuvoje beveik nėra duomenų. Į [[Prūsija|Prūsijos]] Kunigaikštystę jis išvyko [[1546]] m. Nieko negalima pasakyti konkrečiai apie M. Mažvydo išsilavinimą ir darbą Lietuvoje. Jei žinotume atsakymus į šiuos klausimus, būtų aišku, kodėl kunigaikštis [[Albrechtas Brandenburgietis]], netekęs dviejų profesorių lietuvių – [[Abraomas Kulvietis|Abraomo Kulviečio]] ir [[Stanislovas Rapolionis|Stanislovo Rapolionio]], pasikvietė būtent jį. Taip pat galėtume bent spėti, kokį lietuviškų rankraščių pluoštą galėjo M. Mažvydas [[1546]] m. nusivežti į Karaliaučių.
 
Realiausia būtų manyti, kad XVI a. pirmoje pusėje, kai katalikiška pasaulietinė ir bažnytinė valdžia ėmė rūpintis lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose, o ypač [[XVI amžius|XVI a.]] antrajame ketvirtyje, kai Lietuvoje ėmė plisti [[protestantizmas]] ([[kalvinizmas]]), skleidžiantis bažnyčiose [[lietuvių kalba|lietuvių kalbą]], ir prasidėjo M. Mažvydo veikla. Pirma turėjo būti studijos, tik po jų darbas. Mokytis galėjo maždaug [[1535]]–[[1540]] m., o dirbti Lietuvoje, suprantama, iki [[1546]] m. Lietuvių kalbą vartojo ne tik žodžiu, bet turėjo naudotis ir lietuviškais religinio turinio rankraščiais, nes po Lietuvos krikšto tokių rankraščių jau buvo.
 
Atvykęs į Prūsijos kunigaikštystę, M. Mažvydas labiausiai rūpinosi bažnytiniu giedojimu. Todėl reikia pritarti [[Konstantinas Jablonskis|Konstantino Jablonskio]] teiginiui, kad Lietuvoje M. Mažvydas yra buvęs bažnyčioje kantoriumi, bažnytinių bernelių (mokinių) chorvedžiu. Turėjo būti baigęs atitinkamus mokslus ir iš prigimties muzikalus.
 
== Prūsijoje ==
1546 m. Atvykęs į Karaliaučių, M. Mažvydas buvo iš karto priimtas į [[Karaliaučiaus universitetas|Karaliaučiaus universitetą]]. Vadinasi, jis universitetinėms studijoms pasirengė kažkur Lietuvoje, gal [[Abraomas_Kulvietis|A. Kulviečio]] mokykloje. Pirmieji lietuviai liuteronai buvo pedagoginės prigimties asmenybės (profesoriai, didikų vaikų mokytojai). Toks buvo ir M. Mažvydas, tik jo veiklos sfera žemesnė: jis mokė ne studentus ir didikų vaikus, o parapinės mokyklos lygio jaunuomenę („žėkelius“).
 
[[Abraomas_Kulvietis|A. Kulviečiui]] ir J. Zablockiui skubiai iš Vilniaus [[1542]] m. pasitraukus, M. Mažvydas liko Vilniuje, Lietuvoje, ir, matyt, tuo laiku ([[1542]]–[[1544]] m.) buvo suimtas ar kitaip persekiojamas, nes [[1548]] m. laišką [[Karaliaučiaus universitetas|Karaliaučiaus universiteto]] rektoriui J. Bretšneideriui (''Bretchschneider'', ''Placotomus'') pasirašė, prie pavardės pridėdamas: ''Martinus Mossuid, Protomartyr dictus''. Taigi pareiškė, kad jis vadinamas „pirmuoju kankiniu“. Kas jį taip vadino? Be abejo, kolegos liuteronai. Persekiojamas turbūt buvo tik iki [[1544]] m., nes gavęs iš savo gyvo tėvo [[Žygimantas Senasis|Žygimanto Senojo]] faktinę valdžią Lietuvoje, [[Žygimantas Augustas]] tais metais sustabdė [[Kontrreformacija|protestantų persekiojimus]].
 
M. Mažvydas turbut neilgai kalėjo. Paskui prieglobstį rado tikriausiai pas Lietuvos didikus, kurie pritarė liuteronybei. Gal tai buvo [[Žemaitija|Žemaičių]] valdytojai [[Bilevičiai|Jonas Bilevičius Stankevičius]] ar Jonas Kmita, o gal [[Abraomas_Kulvietis|A. Kulviečio]] motina E. Kulvietienė
 
Tolesni faktai jau leidžia atkurti M. Mažvydo biografiją.
[[1546]] m. [[gegužės 8]] d. [[Albrechtas_Brandenburgietis|Prūsijos kunigaikštis Albrechtas]] parašė iš Vilniaus, kuriame lankėsi, laišką savo senam pažįstamam Žemaitijos vietininkui [[Bilevičiai|Jonui Bilevičiui Stankevičiui]], prašydamas keletą lietuvių, gerai mokančių savo kalbą, atsiųsti į Karaliaučiaus universitetą, kad po studijų galėtų tapti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. [[kunigaikštis AlbrechtasAlbrechtas_Brandenburgietis|Albrechtui]] buvo pristatyta M. Mažvydo kandidatūra – taip galime spėti.
 
[[kunigaikštisAlbrechtas_Brandenburgietis|Kunigaikštis Albrechtas|Albrechtas]] lotynišku laišku, rašytu Karaliaučiuje [[1546]] m. [[birželio 8]] d., pakvietė M. Mažvydą atvykti į Karaliaučių. Laišką į [[Vilnius|Vilnių]] atvežė [[kunigaikštis Albrechtas|Albrechto]]kunigaikščio įgaliotinis, minėtasis J. Bretšneideris. Laiške konfidencialiai rašoma, kad M. Mažvydas, jau anksčiau išsiaiškinus, kviečiamas ypatingai misijai į Karaliaučių. M. Mažvydas tai misijai jautėsi pasirengęs.
 
M. Mažvydas [[1546]] m. [[rugpjūčio 1]] d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Universitetą baigė per tris semestrus vietoj aštuonių – [[1548]] m. [[balandžio 5]] d. Studijų metu parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą – [[Martyno Mažvydo katekizmas|katekizmą]].
 
Baigęs universitetą, M. Mažvydas laišku kreipėsi į [[kunigaikštisAlbrechtas_Brandenburgietis|Prūsijos Albrechtas|kunigaikštį Albrechtą]] , prašydamas skirti jį klebonu į vieną iš lietuviškų parapijų ir [[1549]] m. buvo paskirtas [[Ragainė|Ragainės]] klebonu, o po penkerių metų tapo Ragainės apskrities arkidiakonu. Be lietuvių kalbos, mokėdamas dar lenkų, lotynų, greičiausiai ir kanceliarinę slavų kalbą, pramokęs vokiškai, gavo papildomo darbo pas apskrities viršininką, kuriam versdavo įvairius dokumentus.
 
Nemaža laiko [[Ragainė|Ragainėje]] M. Mažvydas skyrė literatūriniam darbui.
Apie materialines ir moralines M. Mažvydo gyvenimo [[Ragainė|Ragainėje]] peripetijas ir problemas sužinome iš jo laiškų, kurių yra išlikę trylika. M. Mažvydas laiškuose išsakydavo savo globėjui [[kunigaikštis AlbrechtasAlbrechtas_Brandenburgietis|kunigaikščiui Albrechtui]] bėdas, o šis visokeriopai jį rėmė. Pakilaus retorinio stiliaus laiškuose keliamos trejopos problemos:
# materialinio pobūdžio prašymai;
# kunigo darbo sunkumai ir uždaviniai;
89

pakeitimai