Ulos mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Ulos mūšis''' – [[Livonijos karas|Livonijos karo]] mūšis, įvykęs [[1564]] m. [[sausio 26]] d. Mūšio metu [[Lietuvos didysis etmonas|Lietuvos didžiojo etmono]] [[Mikalojus Radvila Rudasis|Mikalojaus Radvilos Rudojo]] vadovaujama [[Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė|Lietuvos kariuomenė]] sumušė apie 5 kartus didesnę carinės [[Rusija|Rusijos]] kariuomenę ir sulaikė jos skverbimąsi į Lietuvą.

 

 

Rusijos caro [[Ivanas Rūstusis|Ivano Rūsčiojo]] kariuomenė [[1563]] m. buvo užėmusi ir nusiaubusi svarbų lietuvių žemių forpostą – [[Polockas|Polocką]]. Iš ten Petras Šuiskis vedė savo karius [[Orša|Oršos]] link, kur turėjo susijungti su panašaus dydžio Baziliaus Serebriano grupuote, traukusia iš Viazmos. Susijungę rusų daliniai turėjo pasukti [[Vilnius|Vilniaus]] link. Lietuvių vadai sugebėjo užbėgti agresijai už akių ir neleisti rusams susijungti. Sausio 26 d. lietuvių raiteliai užklupo Šuiskį prie Ulos upės, netoli nuo Čiašnikų, dabartinės [[Baltarusija|Baltarusijos]] [[Vitebsko sritis|Vitebsko srityje]]. Rusijos kariuomenė beveik nespėjo žygio rikiuotės pakeisti į mūšio, tuo pasinaudojusi Lietuvos kariuomenė išnaudojo staigumo veiksnį. Negausiam avangardui susvyravus, Radvila spėjo paremti jį reikiamoje vietoje, ir rusai neatlaikė lietuvių kavalerijos smūgio. Mūšis virto skerdynėmis; priešas buvo persekiojamas ir naktį. Lietuvos kariuomenei atiteko 5000 vežimų gurguolė, Šuiskis žuvo, jo kariai buvo sunaikinti. Po kelių dienų prie Oršos buvo užkluptas ir Bazilius Serebrianas, o panikos apimta jo grupuotė pabėgo.

Susvyravus rusų frontui po Ulos mūšio, drąsiau pasijuto ir caro represuojami rusų didbajoriai. [[1564]] m. [[balandžio 30]] d. į lietuvių pusę perbėgo žymus karvedys, kunigaikštis [[Andrėjus Michailovičius Kurbskis]]. Lietuva išsikovojo atokvėpį, kurį galėjo išnaudoti vidaus pertvarkymams, kad galėtų labiau suvienyti valdantįjį luomą.

 

 

[[Kategorija:Lietuvos mūšiai]]