Aukuro kalnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

|foto = KernavėsPLKKernavės piliakalniai 4.JPGjpg

|plotis = 295270

|fotoinfo = Aukuro kalnas - centre

'''Kernavės Aukuro kalnas''', ''Barščių kalnas, Šventas kalnas, Kernavė''  – [[piliakalnis]], vienas iš [[Kernavės piliakalniai|Kernavės piliakalnių]] (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1133; unikalus objekto MC kodas 3410; registro iki [[2005]]  m. [[balandžio 19]] d. Nr. A1469P) [[Širvintų rajono savivaldybė]]s teritorijoje, [[Kernavė]]s pietinėje pakraštyje, [[Neris|Neries]] slėnio dešiniajame šlaite, [[Kernavės seniūnija]].

Kernavės archeologinė vietovė  – [[valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas]], įkurtas [[1989]]  m., nuo [[2004]]  m. liepos mėn. yra [[UNESCO]] [[Pasaulio paveldas|Pasaulio paveldo]] sąraše. Archeologinių paminklų kompleksą sudaro daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų: piliakalnis  – Aukuro kalnas, du priešpiliai  – [[Mindaugo sostas]] ir [[Lizdeikos kalnas]], papilys  – [[Įgulos kalnas]], (piliakalniams vardai sugalvoti [[XIX a.]]), apie 0,4  km į pietryčius nuo jų esantis [[Kriveikiškio piliakalnis]], taip pat [[Kernavės kapinynas]], [[Kernavės pilkapynas]] ir [[Kernavės gyvenvietės]].

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje Neries dešiniojo kranto slėnio pakraštyje. Jo aikštelė 9-17  m žemesnė už viršutinę Neries terasą. Aikštelė keturkampė, pailga rytų  – vakarų kryptimi, 53x26  m dydžio. Šlaitai statūs, 13-18  m aukščio. Šiaurės rytų papėdėje skersai griovio buvo 2  m aukščio, 10  m pločio pylimas (sunaikintas [[1985]]  m.). Iš šiaurės vakarų ir rytų pusių prieigos prie piliakalnio nuo aukštumų pusės sutvirtintos čia įrengiant du priešpilius į šiaurę ir rytus bei papilį į šiaurės vakarus. Piliakalnis datuojamas [[I a.]]  – [[XV a.]] pradžia. Piliakalnis apardytas [[XIX a.]] skersai jo perkasus griovį, pietinėje dalyje iškasant kelias duobes. [[Lietuvos Respublikos Vyriausybė]]s nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu  – 1999-12-23; Nr. 1465. Paminklo teritorijos plotas 13000  m².

[[1857]]  m. piliakalnį bandė kasinėti [[Vladislovas Sirokomlė]] (L. Kondratovičius), rado degėsių. [[1970]]  m. piliakalnį žvalgė [[Lietuvos istorijos institutas|Istorijos institutas]]. Radinius saugo [[Lietuvos nacionalinis muziejus]]. <ref>Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975  m. t. 2 p. 83-84 (Nr. 309-312309–312)</ref> [[1985]], [[1992]]-–[[1993]]  m. [[Aleksiejus Luchtanas]] aikštelėje ir [[1985]]  m. šiaurinėje papėdėje ištyrė 209  m² plotą, rado iki 2  m storio kultūrinį sluoksnį su įvairiais [[I a.]]  – [[XIV a.]] radiniais.

Piliakalnis buvo apgyventas I a. pr. m. e. - – I a. Tuo metu aikštelės pakraščiuose stovėjo ilgas 4  m pločio stulpinės konstrukcijos pastatas. Tyrinėtoje vietoje aptiktas jo viduje buvęs akmenimis apkrautas [[židinys]] bei iš aikštelės pusės buvęs 0,9  m pločio įėjimas. Kultūriniame sluoksnyje rasta [[žalvaris|žalvarinių]] apyrankių, tūtelių, įvijinių žiedų, [[geležis|geležinių]] peilių, [[yla|ylų]], peilis-pjautuvėlis, lazdelinis smeigtukas, strėlės antgalis, molinių [[Djakovo kultūra|Djakovo tipo]] svorelių nuo audimo staklių, molinių liejimo formų dalių plokštiniams antsmilkiniams gaminti, kauliniai [[adiklis|adikliai]], strėlių ar ietigalių dalys, [[brūkšniuotoji keramika|brūkšniuotos keramikos]], gyvulių kaulų. Pastatas sudegė.

Apie [[IV a.]] piliakalnyje medinis įtvirtinimas vėl buvo atstatytas, iš pietvakarių link piliakalnio per Pajautos slėnio pelkę nutiesta tiesi 2,3­-2,7  m pločio pušinių rąstelių [[medgrinda]]. Šio laiko kultūriniame sluoksnyje aptikta [[grublėtoji keramika|grublėtos keramikos]]. [[V a.]] viduryje įtvirtinimas buvo užpultas iš pietų atklydusių klajoklių genčių, nuo slėnio ir aukštumos pusės apšaudytas iš lankų (rasta geležinių tribriaunių strėlių antgalių) ir sudegintas. Gaisravietėje rasta žmonių kaulų, geležinis ietigalis, kovos peilio fragmentas, grūdų, gyvulių kaulų. Po užpuolimo įtvirtinimai buvo atstatyti. To meto kultūriniame sluoksnyje rasta molinių verpstukų, geležinių peilių, ylų, [[pjautuvas]], žalvarinių storagalių apyrankių, grublėtos keramikos.

[[XIII a.]]  – [[XIV a.]] piliakalnyje stovėjo medinė pilis, kurios priešpiliai buvo Mindaugo Sosto ir Lizdeikos Kalno piliakalniuose. Aikštelę pakraščiuose juosė medinė siena, prilaikoma stulpų. Sienos išorinėje pusėje dar buvo įkasta į išorę nukreiptų nusmailintų kuolų eilė. To laiko kultūriniame sluoksnyje rasti du geležiniai ietigaliai, grandininių šarvų fragmentas, [[kalavijas|kalavijo]] skersinio dalis, [[sidabras|sidabrinio]] lietuviško lydinio gabalėlis, kito tokio pat lydinio falsifikatas (padarytas iš [[varis|vario]] ir padengtas sidabru), sveika gotikinė plyta, kauliniai verpstukai, lošimo kauliukas, stiklinių [[apyrankė|apyrankių]] fragmentai, [[karoliai]], šiferiniai verpstukai, švininės plombos, importinė geltonai ir žaliai glazūruota balto molio [[keramika]], [[Artimieji Rytai|Artimuosiuose Rytose]] gamintų stiklinių taurių fragmentai. Atvežtiniai dirbiniai rodo čia buvus kunigaikščio pilį. [[1365]]  m. pilis buvo užimta prieš tai ją iš slėnio pusės apšaudžius iš [[arbaletas|arbaletų]] ir lankų  – rasta apie 30 strėlių antgalių.

[[1985]]  m. nustatyta, kad piliakalnį nuo Mindaugo Sosto priešpilio skyrė 3  m gylio griovys, kurio rytinėje dalyje buvo supiltas 2  m aukščio molinis pylimas, atstojęs užtvanką. Griovys buvęs užpildytas vandeniu. Jame aptikta daug [[XIII a.]]  – [[XIV a.]] dirbinių, į jį patekusių nuo piliakalnio aikštelės: geležinė cilindrinė [[spyna]], diržo [[sagtis]], žalvarinės apyrankės fragmentai, stiklinės apyrankės fragmentas, iš Artimųjų Rytų importuotų stiklinių indų šukių, žiestos keramikos, gyvulių kaulų.

Piliakalnyje stovėjo Kernavės pilis. Kernavės apylinkes [[1279]]  m. puolė [[Livonijos ordinas]]. [[1365]]  m. rugpjūčio antroje pusėje pilį užėmė nuo Vilniaus su Ordino kariuomene žygiavęs [[Kęstutis|Kęstučio]] sūnus [[Butautas]]. [[1386]]-–[[1392]]  m. Kernavės kunigaikštis buvo [[Jogaila|Jogailos]] brolis [[Vygandas]] (Aleksandras). [[1390]]  m. Kernavės pilį sudegino patys jos gynėjai, nelaukdami, kol ją užims artėjanti Ordino kariuomenė, kurios pusėje tuomet kariavo ir [[Vytautas]]. Po to pilis piliakalnyje nebebuvo atstatyta. Vytauto dvaras įsikūrė greičiausiai Pilies Kalne  – jis minimas [[1398]], [[1409]], [[1429]] ir [[1432]]  m. <ref>[http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=3410 Kernavės piliakalnis, vad. Aukuro kalnu, Barščių kalnu, Šventu kalnu]</ref>

* [[Romas Jarockis]]. Kaulinių  – raginių dirbinių gamyba Kernavėje XIII–XIV a. // Lietuvos archeologija. Vilnius. 1992. T. 9, p. 168–182.

* [[Romas Jarockis]]. XIII–XIV amžių Kernavės kauliniai  – raginiai dirbiniai // Lituanistica. 1996. Nr. 4, p. 11–24.

* [[Aleksiejus Luchtanas]]. Gyvenvietės prie Kernavės tyrinėjimai 1983  m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 28–31.

* [[Aleksiejus Luchtanas]]. Kernavės pušyno prie Neries archeologiniai tyrinėjimai 1991  m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. 1992. T. I, p. 27–29.

* [[Aleksiejus Luchtanas]]. Kernavė  – litewska Troja // Kernavė  – litewska Troja. Warszawa, 2002. p. 11–33.

* [[Aleksiejus Luchtanas]], [[Gintautas Vėlius]]. Katalog // Kernavė  – litewska Troja. Warszawa, 2002. p. 95–201.

* [[Gintautas Rackevičius]]. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a. Vilnius. 2002, p. 93, 100-101100–101, 149-150149–150, 167-169167–169.

* [[Regina Volkaitė-Kulikauskienė]]. Kernavės „Pilies kalno“ tyrinėjimai 1983  m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 38–40.