Saloninė muzika: Skirtumas tarp puslapio versijų

17 pridėta baitų ,  prieš 8 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S (Panaikinta kategorija "Muzikos stiliai"; Pridėta kategorija "Muzikos žanrai" (naudojant HotCat))
S
'''Saloninė muzika'''  – [[XIX amžius|XIX a.]] ir [[XX amžius|XX a.]] pradžios [[populiarioji muzika|populiariosios muzikos]] stilius, masinės (demotinės) [[kultūra|kultūros]] dalis.
 
Pramoginio pobūdžo vokaliniai instrumentiniai arba instrumentiniai kūriniai (dažniausia [[fortepionas|fortepionui]]), skirti buitiniam (namų) muzikavimui arba efektingoms [[muzikantas|muzikantų]] autoprezentacijoms aristokratų ir turtingų miestiečių salonuose.
 
Būdinga [[romantizmas|romantizmo]] stiliaus jausminga melodika, sentimentali, „saldi“ [[harmonija]], efektingas virtuoziškumas ir bravūra. Vokalinių kūrinių tekstai dažnai banalūs, neturiningi. Saloninės muzikos kūriniuose ryšku epigoniškumas  – nekūrybiškas, nekritiškas sekimas žymių kompozitorių kūriniais, istoriškai pasenusiais [[muzikos stilius|muzikos stiliais]].
 
Specifiniai saloninės muzikos [[žanras|žanrai]] buvo [[daina]], [[romansas]], [[muzikinis momentas]], [[daina be žodžių]], [[albumo lapelis]], [[etiudas]], [[noktiurnas]], [[barkarolė]], įvairios [[šokių muzika|šokių muzikos]] stilizacijos ([[valsas|valsai]], [[polka|polkos]], [[mazurka|mazurkos]], [[polonezas|polonezai]], [[fokstrotas|fokstrotai]], [[Tango muzika|tango]]). Itin populiarios buvo [[parafrazė]]s ir fantazijos fortepionui madingų [[opera|operų]] temomis.
 
Salonų [[kultūra]] susiklostė [[Prancūzija|Prancūzijoje]] [[XVI amžius|XVI]]-[[XVII amžius|XVII]] amžių sandūroje (terminą ''salon'' imta vartoti nuo [[1664]]). Į aristokratų rūmus iš pradžių buvo kviečiami [[dailininkas|dailininkai]] portretistai, vėliau imta kviesti garsius [[filosofas|filosofus]], [[mokslininkas|mokslininkus]], [[literatas|literatus]] ir [[muzikantas|muzikantus]].
 
Nuo [[1607]]  m. [[Paryžius|Paryžiuje]] garsėjo Madame de Rambouillet aukšto meninio lygio literatūrinis salonas ''Hôtel de Rambouillet''. Jame grieždavo ir garsūs to meto muzikantai.
 
[[XVIII amžius|XVIII a.]] viduryje, įsivyravus [[Rococo]] [[estetika]]i, Paryžiaus aristokratų meno salonai itin suklestėjo. Ėmė klostytis specifinis saloninio meno ir saloninės muzikos stilius, adekvatus laikmečio estetikai.
 
Po [[1784]]  m. [[revoliucija|revoliucijos]], suklestėjęs turtingų miestiečių luomas ėmė epigoniškai mėgdžioti aristokratų gyvenseną ir kultūrines [[tradicija]]s. Miestiečių salonuose paplito buitinis muzikavimas ir sentimentali saloninė muzika. Paryžiaus tendencijos [[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje apėmė [[Europa|Europos]] [[miestas|miestų]] ir [[dvaras|dvarų]] salonus, paplito [[lotynų amerika|lotynų amerikoje]] ir [[JAV]]. Saloninės muzikos populiarumas [[XIX amžius|XIX a.]] adekvatus [[XX amžius|XX a.]] [[popmuzikos]] populiarumui.
 
[[XX amžius|XX a.]] pradžioje saloninės muzikos raidą iš dalies nutraukė suklestėjusi [[kabaretinė muzika|kabaretinė]] [[šansonetė]], [[estradinė muzika|estradinė]] [[šansona]], [[džiazas]] ir [[populiarioji muzika]].