Charles de Gaulle: Skirtumas tarp puslapio versijų

| paveikslėlis = Charles deDe Gaulle-1963OWI.jpg

| paveikslėlio apibūdinimas = Šarlis de Golis apieAntrojo 1963pasaulinio m.karo metu

Gimė gausioje, konservatyvioje ir religingoje mokytojo šeimoje. Mokėsi privačioje katalikiškoje [[Paryžius|Paryžiaus]] mokykloje. Vėliau įstojo ir [[1912]] m. baigė prestižinę Prancūzijos Saint-Cyr karo akademiją. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu tarnavo [[Prancūzijos ginkluotosios pajėgos|Prancūzijos kariuomenės]] 33-iajame pėstininkų pulke. [[1916]] m. Verdeno mūšio metu buvo sužeistas ir pateko į [[Vokietijos imperija|Vokietijos]] nelaisvę, iš kurios šešis kartus bandė pabėgti. Nuo [[1919]] m. iki [[1920]] m. tarnavo Prancūzijos karinėje misijoje [[Lenkija|Lenkijoje]]. Nuo [[1927]] m. iki [[1929]] m. ir nuo [[1936]] m. iki [[1938]] m. tarnavo Prancūzijos kariuomenės daliniuose, kurie buvo užėmę Vokietijos [[Reino kraštas|Reino kraštą]]. Nuo [[1929]] m. iki [[1931]] m. buvo paskirtas vadovauti pėstininkų batalionui tuomet Prancūzijos protektorato statusą turėjusioje [[Sirija|Sirijoje]]. [[Tarpukaris|Tarpukario]] metais parašė pirmuosius karo teorijos leidinius, kuriuose siūlė kurti profesionalios ir mobilios bei mechanizuotos karriuomenės dalinius. Prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniui karui]] [[1940]] m. [[gegužės 15]] d. buvo paskirtas vadovavauti 4-ajai tankų divizijai. Po poros dienų atakavo ir privertė trauktis [[Trečiasis Reichas|Vokietijos]] kariuomenę. Tai buvo vienas iš nedaugelio sėkmingų Prancūzijos karo veiksmų [[Mūšis dėl Prancūzijos|Mūšio dėl Prancūzijos metu. [[Gegužės 24]] d. paskirtas [[brigados generolas|brigados generolu]], [[birželio 5]] d. ir Gynybos ministro pavaduotoju. Nepakluso P. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmu prieš Vokietiją. 1940 m. [[birželio 15]] d. [[Vermachtas|Vokietijos kariuomenei]] įžengus į Paryžių, Šarlis de Golis radijo laidoje iš [[Londonas|Londono]] pakvietė prancūzus stoti į jo vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armiją ir ruoštis išvaduoti šalį. [[1940]] m. [[rugpjūčio 2]] d. [[Viši režimas|Viši režimo]] karo tribunolas už maištą ir dezertyravimą iš kariuomenės Š. de Golį nuteisė [[mirties bausmė|mirties bausme]]. [[1943]] m. rugpjūtį [[Sąjungininkai (Antrasis pasaulinis karas)|Sąjungininkai]] jį pripažino Prancūzijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. Nuo [[1944]] m. rugpjūčio de Golis – Prancūzijos laikinosios vyriausybės [[ministras pirmininkas]]. Nepritaręs Ketvirtosios Prancūzijos respublikos Konstitucijai, [[1946]] m. sausį atsistatydino iš pareigų. Įkūrė opozicinę partiją – Prancūzų tautos susivienijimą, kuri, tačiau, ypatingos[[1951]] sėkmėsm. vykusiuose rinkimuose nelaimėjopartija irdaugumos pats Š. de Golisnelaimėjo, [[1953]] m. pats Š. de Golis ją paleido. Penkerius metus praleido vienumoje. Per tą laiką parašė trijų tomų vadinamuosius „Karo memuarus“. [[1957]] m. prasidėjusi gili politinė krizė Prancūzijoje, ilgai trukęstrukę konfliktai [[Prancūzijos užjūrio valdos]]e – iš pradžių pralaimėjimas [[Vietnamo karas|Vietnamo kare]], o netrukus prasidėjęs ir [[Alžyro karas|Alžyre]] sukėlė ir ekonominius sunkumus. ŠiojeSituaciją situacijojepaaštrino tai, kad Prancūzijos prezidentas turėjo mažai galių įtakoti dažnai besikeičiančias šalies Vyriausybes. [[1958]] m. [[gegužės 15]] d. Š. de Golis išleido atsišaukimą, kuriame pareiškė esąs pasiruošęs „priimti visus Respublikos įgaliojimus“. Tų pačių metų [[birželio 1]] d. jisPrancūzijos buvoprezidentas išrinktasRené PrancūzijosCoty paskyrė jį šalies ministru pirmininku.