Nelaisvė: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Argentine prisoners of war - Port Stanley.JPG|thumb|300px|Argentiniečiai karo belaisviai [[Stenlis|Port-Stenlyje]] [[Folklandų karas|Folklandų karo]] metu (1982  m.)]]

'''Nelaisvė''' - – priešui pasidavusio ar jo valion patekusio [[kombatantas|kombatanto]] (kario, [[partizanas|partizano]]) būklė, kai apribojama jo [[laisvė]], kad jis negalėtų dalyvauti karo veiksmuose. Toks nelaisvėn patekęs asmuo vadinamas ''karo belaisviu''. Nelaisvėn gali patekti ginkluoto konflikto, [[karas|karo]] metu ar jam pasibaigus.

Senovėje pralaimėjusios pusėpusės kariai, paimti nelaisvėn būdavo išžudomi (kad negalėtų kautis ateities karuose) ar paverčiami [[vergovė|vergais]] (kad teiktų naudą laimėtojams). Tais laikais dažnai neskirdavo karių ir civilių, todėl pralaimėjusios pusės civiliai dažnai irgi būdavo žudomi ir/ar verčiami vergais.

[[Viduramžiai]]s papročiai buvo panašūs kaip ir antikos laikais. Ypač žiaurūs dažnai būdavo religiniai karai. Tokiuose karuose eretikais, pagonimis laikomų priešininkų kariai dažnai irgi būdavo žudomi. Taip būdavo, pvz., kai kuriuose [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygiuose]]. Kartais už nelaisvėn paimtus priešo vadus, [[riteris|riterius]] prašydavo išpirkos, o eilinius karius, už kuriuos nebuvo kas pasiūlys išpirką, žudydavo arba versdavo vergais (taip darydavo, pvz., [[berberai|berberų]] [[piratai]]).

Svarbiausi šiuolaikinės tarptautinės teisės aktai, apibrėžiantys elgesį su karo belaisviais yra: [[1907]]  m. [[Haga|Hagos]] [[Tarptautinė konvencija|konvencijos]] priedas dėl sausumosausumos karo įstatymų ir papročių, [[1929]]  m. Trečioji ir [[1949]]  m. [[ŽenevaŽenevos konvencija|Ženevos konvencijos]] konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir [[1977]]  m. Ženevos konvencijų papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos. Pagal šiuos [[Ženevos konvencijos|teisės aktus]], karo belaisvis yra priešo vyriausybės, o ne jį paėmusių į nelaisvę asmenų ar karo dalinių vadžioje ir yra draudžiamas bet koks pasikėsinimas į jo gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą. Priešo vyriausybė privalo nemokamai karo belaisvius išlaikyti ir teikti jiems medicinos pagalbą. Belaisviai privalo laikytis teisės normų, galiojančių priešo kariuomenėje, o už jų pažeidimus ir bandymą pabėgti gali būti baudžiami tik drausminėms priemonėmis. Karo belaisviai turi teisę gauti ir siųsti laiškus, o jų asmeniniai daiktai, išskyrus ginklus ir karo dokumentus, lieka jų nuosavybe. Pasibaigus karo veiksmams, karo belaisviai turi būti išsiųsti į tėvynę. Tyčiniai veikmaiveiksmai, kuriais sukeliama karo belaisvių mirtis, sunkus sužalojimas ar liga, kvalifikuojami, kaip karo nusikaltimai. Lietuva [[1939]]  m. prisijungė prie 1929  m. Ženevos konvencijos, [[2001]]  m. prie 1949  m. konvencijos ir 1977  m. papildomo protokolo.{{šaltinis|{{VLE|IX|462||Karo belaisvis}}}}

[[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo]] ir [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio]] karų metu ne visos valstybės buvo prisijungusios prie tarpautiniųtarptautinių konvencijų dėl karo belaisvių ir jų netaikė visa apimtimi. Daug karo belaisvių mirė nuo labai prastų gyvenimo sąlygų,: bado, mušimo, grupinių bausmių taikymo, prastos medicinos priežiūros ar jos nebuvimo ir žudynių.

*[[Tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniai]]