„Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes[[nuodėme]]s, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas [[Dievo]] akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs [[krikščionis]], tarpininkaujant [[Bažnyčiai]], kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš [[Kristaus]] ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno” (Indulgentiarum doctrina, 1). „Laikinosios bausmės” sąvoka reiškia laikinas pasekmes pačiam žmogui ar jį supančiam pasauliui. Priimant Atgailos sakramentą, atleidžiamos tik nuodėmės, bet bausmės už nuodėmes nėra visiškai pašalinamos. Maldos, kuriomis Bažnyčia nuo pirmųjų amžių palydėdavo atgailautojus, nuo viduramžių tapo atlaidų praktikos pagrindu.
Atlaidai esti daliniai arba visuotiniai, tai priklauso nuo to, ar laikinąją bausmę už nuodėmes atleidžia iš dalies ar visai. Atlaidus Bažnyčia teikia šiame pasaulyje tik juos laiminčiojo naudai, jų negalima skirti už kitus gyvuosius žmones. Tačiau atlaidai gali būti pritaikomi mirusiesiems užtarimo būdu (plg. EI, 2–3).
