Frédéric Chopin: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 68:
Šopeno [[muzika]] fortepijonui apjungia unikalų ritmo pajautimą (ypatingai naudojant rubato, chromatines intonacijas ir kontrapunktą). Ši sandara ypatingai trapiai skamba [[melodija|melodijoje]] ir [[harmonija|harmonijoje]], kurių atlikimą sustiprina rimtos ir subtilios harmonijos technika. Šopenas ėmė kurti naujuoju saloniniu noktiurno žanru (įvestas airių kompozitoriaus Džono Fildo (John Field), kuriam suteikė aukštesnį rafinuotumo lygį ir pritaikė populiarių šokių melodijas, tokias kaip lenkų [[mazurka]] ar [[Vienos valsas]], jiems suteikė didesnę ekspresiją ir melodingumą. Šopenas pirmasis pradėjo kurti [[baladė|balades]] (šį žanrą jis įvedė) ir scherzo, kaip atskiras kurinio dalis. Dar jis pasinaudojo Bacho preliudų ir fugų pavyzdžiais, taip pakeisdamas žanrą į savuosius preliudus.
Keletas Šopeno darbų tapo labai gerai žinomi – Revoliucinis etiudas (Op. 10, Nr. 12), Minutės valsas (Op. 64, Nr. 1) ir Laidotuvių maršo sonata (Op. 35), naudojama kaip jo sielvarto vaizdavimas. Revoliucijos etiudo jis nerašė, galvodamas apie lenkų sukilimą prieš rusus, tiesiog kūrinys
Šopeno stilius ir talentai turėjo įtakos kitiems. Šumanas tiesiog dievino Šopeno muziką – nors šis jausmas nebuvo abipusis – taikydavo Šopeno melodijas, netgi pavadino savo siuitos dalį ''Karnavalas'' pagal Šopeną. Ferencas Listas – kitas pianisto gerbėjas ir draugas – transponavo šešias Šopeno dainas fortepijonui. Šopenui jis dedikavo ir savo Poetinių ir Religinių Harmonijų dalį, pavadintą ''Laidotuvės'' su paantrašte „Spalis 1849“. Jos vidurinė dalis primena Šopeno Polonezo, opuso 53 garsiąją ''octave trio'' dalį. Nepaisant to, Listas sakė, kad jį įkvėpė ne Šopeno mirtis, o kitų tėvynainių iš Vengrijos mirtys vienu metu.
| |||