Vėlė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Siggis (aptarimas | indėlis)
S Nukreipiama į Dvasia
 
n.
Eilutė 1:
{{Baltų religija}}
#REDIRECT [[Dvasia]]
'''Vėlė''' – senovės [[baltų mitologija|baltų mitologijoje]] – mirusiojo [[dvasia]]. Buvo tikima, kad žmogui mirus vėlė atsiskiria nuo kūno ir kurį laiką klaidžioja tarp gyvųjų (įsikuria ant aukšto, medyje ir kt.). Gerų žmonių vėlės, kaip tikėta, padėdavusios gyviesiems, o blogų (nusikaltėlių, savižudžių) – kenkdavusios. Gyvieji, norėdami numaldyti vėles ir tikėdami, kad jos gyvena kaip ir gyvi žmonės, dėdavo į mirusiojo kapą [[įkapės|įkapes]], nešdavo joms maisto (iš to išsivystė [[Ilgės|Ilgių]] arba [[Vėlinės|Vėlinių]] tradicija). Tikėta, kad vėlės galiausiai iškeliauja į kitą pasaulį ([[dausos|dausas]], [[kapinės|kapines]], „vėlių kalnelį“).
 
Vėlių įsivaizdavimas per amžius kito: seniausiais laikais jos įsivaizduotos persikūnijusios į gyvūnus ([[paukštis|paukščius]], [[bitė|bites]], [[pelė|peles]] ir kt.), vėliau – kaip šmėkla, neryški žmogaus figūra. Prasidėjus [[kremavimas|mirusiųjų deginimo]] papročiui ([[2 tūkstantmetis pr. m. e.|II tūkstantmetyje pr. m. e.]]), vėlės vaizdinys tapo nebe toks aiškus, nematerialus.
 
Apie vėlių pagarbinimo kultą (Ilges) mini [[Janas Dlugošas]], [[Motiejus Strijkovskis]], [[Jonas Lasickis]] ir kiti istorikai. [[Krikščionybė]]s laikais vėlės vaizdinys sumišo su krikščionišku nemirtingos žmogaus sielos įsivaizdavimu<ref>{{TLE|4|477}}</ref>.
 
Žodis ''vėlė'' kilęs iš [[indoeuropiečių prokalbė]]s šaknies ''ṷel-'', reiškiančios [[mirtis|mirtį]]. Iš šios šaknies taip pat kilę žodžiai [[Velnias]] (mirusiųjų pasaulio valdovas), [[vėliava]] (mirsiančiųjų būrys), vėlyvas, vėlai (kuomet vėlės klajoja).
 
== Šaltiniai ==
{{ref}}
 
[[Kategorija:Baltų mitologija]]