Kremzlinės žuvys: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.2) (robotas Keičiama: mk:‘Рскавични риби |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 8:
{{Taxobox_end_placement}}
{{Taxobox_pabaiga}}
'''Kremzlinės žuvys''' ({{La|Chondrichthyes}}) – [[žuvys|žuvų]] klasė. Šiai klasei priklauso [[rykliai]], [[rajožuvės]] ir [[chimeros]].
Snukio gale kyšo šnipas – rostrumas. Žiotys yra snukio apačioje. Prieš žiotis yra pora šnervių.
<!--
== Oda ir jos dariniai ==
Odos epidermis daugiasluoksnis, po juo yra storas koriumas. Epidermyje gausu vienaląsčių gleivinių liaukų.
Būdingiausias kremzlinių žuvų odos darinys – plakoidiniai žvynai. Jie formuojasi koriume. Žvynas tvirtai laikosi odoje rombo formos pamatine plokštele, nuo kurios į išorę kyšo pasviręs atgal labai kietas aštrus dantukas. Plakoidinio žvyno viduje yra jungiamasis audinys su kraujo kapiliarais. Pamatinė plokštelė kaulinė, o dantukas sudarytas iš dentino. Dantuko viršūnę dengia mažai organinės medžiagos turinti ektoderminės kilmės emalis – tai kiečiausia plakoidinio žvyno dalis. Visai susiformavęs žvynas nustoja augti ir iškrinta, o jį pakeičia naujas žvynas. Plakoidiniai žvynai dengia visą ryklio kūną. Chimerų ir daugelio rajožuvių žvynai redukuoti, tačiau nugarinių pelekų pradžioje kartais būna išlikę po didelį aštrų spyglį – tai labai pakitę plakoidiniai žvynai.
== Skeletas ==
Skeletas kremzlinis. Jame dažnai susidaro kietų kalcio karbonato grūdelių, todėl skeletas tampa mechaniškai atsparesnis.
Stubure yra liemeninė ir uodeginė dalys. Slanksteliai amficeliniai. Pro siaurą kiekvieno tokio slankstelio kūno kiaurymę eina chorda. Iš jos susiformavusi stora skaidulinė plėvelė kremzlėja – tai būdinga tik kremzlinėms žuvims. Virš slankstelių yra viršutiniai kremzliniai lankai. Jie kairiuoju ir dešiniuoju pečiais remiasi į slankstelio kūną, o tarp tų lankų dar yra nedidelės viršutinės intarpinės kremzlės. Jos kartu su viršutiniais lankais sudaro sandarų kanalą, kuriame telpa nugaros smegenys.
Stuburo uodeginės dalies slanksteliai turi apatinius lankus bei nedideles apatines intarpines kremzles. Apatiniai lankai saugo nugarinės aortos uodeginę dalį. Liemeninėje dalyje apatinių lankų elementai styro į šonus ir prie jų galų prisitvirtinę trumpi šonkauliai.
Chimerų ašinis skeletas paprastesnis. Chorda visiškai išsivysčiusi, nes viršutiniai ir apatiniai lankai jos dar nevaržo, todėl slankstelių kūnai dar nesusiformavę.
Kaukolė. Kremzlinė. Skirstoma į smegeninę (ašinę) ir visceralinę dalis. Smegeninė dalis iš visų pusių gaubia galvos smegenis. Tik jos viršutinėje pusėje yra nedidelė angelė, padengta jungiamuoju audiniu. Kaukolės priekis ištįsęs į rostrumą. Prie jos apačios yra pora nosinių kapsulių. Į kaukolės užpakalinės dalies šonus įaugusios ausinės kapsulės, o kaukolės vidurinės dalies šonų įlinkiai virsta akiduobėmis, kuriose priglunda akys.
Visceralinis skeletas lankais juosia žarnyno priekinę dalį – ryklę. Šį skeletą sudaro žandinis lankas, poliežuvinis lankas ir 5-7 žiauniniai lankai. Į priekį nuo žandinio lanko daugelis ryklių turi iki dviejų porų lūpinių kremzlių. Stipriausiai išsivystęs žandinis lankas, funkcionuojantis kaip ryklio žandų aparatas. Jis sudarytas iš porinių (kairiųjų ir dešiniųjų) kremzlių. Poliežuvinis lankas yra tuoj už žandinio – jo viršutinis segmentas – tai pakabinė kremzlė, kuri jungia ryklio žandų aparatą prie smegeninės kaukolės ausinės srities. Apatinis lanko porinis segmentas yra hioidas. Lanko apačioje abu hioidus jungia neporinė kopulė. Žiauniniai lankai sudėtingiausi. Jų šoninės šakos turi po 4 segmentus. Be to, kiekvieno lanko apačioje yra po neporinę kopulę. Prie žiauninių lankų, kaip ir prie poliežuvinio, prisitvirtinę kremzliniai žiauninių pertvarų spinduliai.
Ryklio krūtininiai pelekai dideli, horizontalūs, funkcionuoja kaip giluminiai vairai. Pelekas prisitvirtinęs prie lanko pavidalo kremzlinės pečių juostos trimis pamatinėmis kremzlėmis. Ė jas remiasi kremzliniai stipinai, o peleko galui lankstumo reikia stangrūs siūlai – elastotrichijos. Ryklio uodeginis pelekas yra heterocerkarinis – stuburo galas užlinkęs į viršutinę ilgesnę to peleko skiautę. Tai galingas plaukiojimo organas. Rajožuvių uodega laiba, plaukiojimui neturi reikšmės, užtat krūtininiai pelekai labai platūs, jai mojuodama žuvis plaukia. Paprasčiausios sandaros yra nugariniai ir analinis pelekai. Juose taip pat yra vidinis skeletas iš lygiagrečiai išsidėsčiusių kremzlinių stipinų.
== Nervų sistema ir jutimo organai ==
Specifiški ryklių jutimo organai – Lorencinio ampulės. Jos gausiai išsidėsčiusios ant snukio. Tai pailgi vamzdeliai, kurių vienas galas atsiveria į išorę, o kitas – išsiplėtęs į ampulę su antrinėmis juntamosiomis ląstelėmis. Todėl rykliai ypač jautriai reaguoja į elektrinius dirginimus.
Uoslės organai – tai pora uodžiamųjų maišų, atsiveriančių šnervėmis snukio apačioje prieš žiotis. Turi gerai išsivysčiusias akis. Pusiausvyros ir klausos organų abu plėviniai labirintai susisiekia su viršugalviu pora endolimfinių kanalų. Galvos smegenys gerai išsivysčiusios. Ypač stambios priekinių smegenų uodžiamosios skiautės.
== Virškinimo organai ==
Daugumos ryklių dantys aštrūs, išsidėstę eilėmis. Rajožuvių dantys buki. Ryklių skrandis labai didelis. Vidurinė žarna trumpa ir stora, su gerai išsivysčiusia spiraline raukšle viduje, todėl padidėjęs bendras rezorbcinis paviršius. Šios žarnos pradžioje atsiveria labai stambios kepenys, taip pat kasa. Kadangi rykliai visai neturi plaukimo pūslės, tai kepenys turi ir hidrostatinę reikšmę. Užpakalinė žarna tiesi ir trumpa, atsiveria į kloaką.
== Kvėpavimo organai ==
Sudaryti iš ryklės šonuose esančių žiaunų, atskirtų žiauniniais plyšiais. Viena žiauna – tai žiauninė pertvara su priekiniame ir užpakaliniame paviršiuje esančiais žiauniniais lapeliais. Šiuose lapeliuose gausu kapiliarų. Kiekviena žiauninė pertvara nuo ryklės pusės sustiprinta segmentuotu žiaunų lanku ir nuo jo atsišakojančiais kremzliniais spinduliais. Taip kiekviena žiauna ribojasi su dviem gretimais žiauniniais plyšiais. Žiaunų lapeliai paplokšti. Jie slypi tų plyšių gilumoje, visu savo ilgiu priaugę prie žiauninių pertvarų.
== Kraujotakos sistema ==
Kremzlinėms žuvims būdingas tik vienas kraujotakos ratas. Širdis sudaryta iš dviejų kamerų (prieširdžio ir skilvelio), tačiau veninis kraujas čia teka iš eilės per 4 skyrius : plonasienį veninį sinusą, prieširdį, raumeningą skilvelį, raumeningą arterinį konusą. Iš arterinio konuso, turinčio daug vožtuvų, veninis kraujas patenka į pilvinę aortą. Nuo jos atsišakoja 5 žiauninių arterijų poros, kurios tiekia kraują į kūną. Iš kūno veninis kraujas venomis grįžta atgal.
== Šalinimo organai ==
Pirminiai arba mezonerfiniai inkstai. Jie išsidėstę kūno ertmėje šalia stuburo, lyg pora juostų. Pagrindinė iš organizmo šalinama azotinė medžiaga – šlapalas, tačiau jis ne visas pašalinamas su šlapimu. Dalis šlapalo rezorbuojama nefronų kanalėliuose iš pirminio šlapimo ir grąžinama į kraują. Taip pat šlapalas yra ir osmoreguliacinė priemonė.
== Lytiniai organai ir veisimasis ==
Lytiniai organai poriniai. Gonados telpa kūno ertmėje prieš inkstus. Patinų lytiniai produktia Volfo latakais patenka į kloaką. Iš patelių kiaušidžių, subrendusios kiaušialąstės iškrinta į kūno ertmę, po to patenka į kepenų srityje esančią vieną bendrą blakstienotą angą. Ja prasideda gerai išsivystę kiaušintakai (Miulerio latakai), atsiveriantys į kloaką.
Rykliams būdingas vidinis apvaisinimas. Patinų kopuliacijos organai yra pakitusios vidinės pilvinių pelekų skiautės – pterigopodijos. Kiaušialąstės apvaisinamos kiaušintakiuose, kol apie jas dar nebūna apsauginių dangalų . Jie susidaro iš kiaušintakių liaukų išskyrų. Tai drebutinis baltyminis ir išorinis raginis dangalas. Ryklių ir rajožuvių, kurių kiaušiniai vystosi vandenyje, šis išorinis dangalas būna tvirtas. Kiaušiniuose gausu trynio.
Dėl kiaušinių vidinio apvaisinimo daugelis kremzlinių žuvų tapo gyvavedėmis. Jų apvaisinti kiaušiniai vystosi kiaušintakių galinėje dalyje – gimdoje. Ten besiformuojantys jaunikliai minta trynio maišo atsargomis, tik po to išsilaisvina iš kiaušinio kapsulės ir palieka motinos kūną.
-->
== Sistematika ==
| |||