Naminis arklys: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Arklys''' ({{la|Equus caballus}}, angl. Horse, {{de|Hauspferd}})  – domestikuota [[tarpanas|tarpano]] rūšis, priklausanti [[arkliniai|arklinių]] (''Equidae'') šeimai. Nors įvairios naminių arklių [[veislė]]s labai skiriasi savo dydžiu, jos visos priklauso vienai rūšiai  – ''Equus caballus''. '''Poniu''' vadinamas arklys, kurio ūgis ne didesnis kaip 147  cm.

''Pagrindinis straipsnis  – [[Arklių spalvos]].''

Arklių [[Kailis|kailio]] spalva gali būti labai įvairi. Jai apibūdinti kiekviena [[tauta]] turi savo specialius žodžius.

Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spalvos arkliai, vadinami juodžiais, bėriais ar sarčiais. Kitokiems arklių spalvos pavadinimams įtakos turi ne vien tik pagrindinė kailio spalva, tačiau ir karčių bei uodegos spalvos, įvairios dėmės.

Pagal prigimtį, arklys yra bandos gyvūnas, labai prisirišantis prie kitų savo grupės narių. Ši ištikimybė lengvai perkeliama jo šeimininkui  – žmogui. Užsimezgus šiam ryšiui, arklys iš visų jėgų bandys paklusti net ir šiurkščioms komandoms. Dėl to arkliai buvo žiauriai išnaudojami, bet ir labai mylimi, tikriausiai labiau negu bet kuris kitas gyvūnas žmonijos istorijoje.

=== Arkliai istorijoje === :D

Pirmieji patikimi duomenys apie arklių prijaukinimą yra iš [[Ukraina|Ukrainos]], kur žmonės prieš 6000 metų augino arklių ir raguočių bandas žolėtose [[stepė]]se. Tuo metu senovės [[Egiptas|Egipte]] ir [[Arabijos pusiasalis|Arabijoje]] buvo prijaukintas Afrikos [[laukinis asilas]]. Iš pradžių arkliais ir asilais nebuvo jodinėjama, bet jie buvo kinkomi į dvikinkius vežimus ar kovos vežimus. Greitai [[kovos vežimas|kovos vežimai]] tapo karalių, kurie jomis važiuodavo į mūšį, karališkus paradus ar medžioklę, statuso simboliu.

Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą žmonijos [[karas|karuose]] siekia III tūkstantmetį pr. m. e. Pagal istorinius šaltinius, apie 2300  m. pr. m. e. [[Mesopotamija|Mesopotamijoje]], prijaukinti arkliai traukė kovos vežimus. Vėliau nešė raitelį  – atsirado pirmoji [[kavalerija]].

Iki mūsų eros pradžios arklius  – kaip traukiančiąją ir nešančiają jėgą  – kariniams tikslams pradėjo naudoti ir kitos tautos, kurių gyvenamos vietos sutapo su laukinių arklių [[arealas|arealais]]. Pirmykščių arklių ūgis neviršijo metro. Teigiama, jog būtent jų panaudojimas karuose, per tūkstantmečius privertė kai kurių veislių arklius išaugti iki dabartinių gabaritų.

''Pagrindinis straipsnis  – [[Arklių veislės]] ir jų [[Arklių veislių sąrašas|sąrašas]].''

Įvairias arklių veisles augintojai dažnai skirsto į tris grupes. Pirmieji yra „karštakraujai“, arba, „pilnakraujai“,  – arabai ir grynakraujai arkliai. Šie arkliai turi tokią pat kraujo temperatūrą, kaip ir kitos veislės, taigi jie iš tikrųjų nėra „karšto kraujo“, bet taip vadinami, nes yra kilę iš arabų ir [[berberai|berberų]] veislių, iš karštų Šiaurės [[Afrika|Afrikos]] ir [[Arabijos pusiasalis|Arabijos]] kraštų.

Antrieji yra „šaltakraujai“, kurie irgi nėra šalto kraujo, bet jie yra dideli, sunkieji darbiniai arkliai iš šalto šiaurinio klimato. Tretieji yra „šiltakraujai“, arba „maišyti“, kurie išvesti iš karštakraujų ir šaltakraujų. Iš šios grupės yra daugiausia dabartinių sportinių arklių, išskyrus lenktyninius arklius, kurie beveik visada yra grynakraujai. Visų grynakraujų kilmę galima atsekti iš trijų garsiųjų eržilų  – turkų Barelio (apie 1689  m.), arabų Darlio (apie 1702  m.) ir arabų Godolfino (apie 1731  m.).

Kiekviena šalis turi savo arklių veisles  – pradedant Indijos polo poniu ir baigiant Pietų Afrikos Basutų poniu bei Didžiosios Britanijos šairu. Kiekviena veislė prisitaikiusi gyventi savo gimtosiose vietose ir kiekviena yra savaip naudojama. Veislės apibūdinamos pagal jų konstituciją arba dydį ir kūno formą, taip pat pagal spalvą ir bet kokias baltas žymes, kurias jie gali turėti ant galvų ir kojų.

Arkliai būna labai įvairių dydžių  – nuo mažiausio pasaulio arklio Falabela, kurio aukštis ties gogu tesiekia 76  cm, iki didžiausio iš visų veislių šairo. Šairo eržilas turi būti 168  cm ar aukštesnis ir turi sverti apie vieną toną. Šairai paprastai būna rudi arba bėri su baltomis kaktomis. Jų „plunksnuotos“ kojos yra su puskojinėmis arba kojinėmis. Yra labai daug posakių, siejančių arklių elgseną su kailio spalva. Arabai sako, kad visi arkliai, išskyrus bėrus, neneša sėkmės, nebent jie su baltomis žymėmis, arba kad baltas arklys yra puošniausias, bet jis kenčia nuo karščio. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad kaštono spalvos arkliai yra greiti, bet karšto temperamento.

Arklio ūgis matuojamas plaštakomis. Viena plaštaka, atitinkanti suaugusio žmogaus plaštakos plotį, yra lygi 10,16  cm. Jeigu arklio ūgis 15,2 plaštakos, tai jis yra 157  cm aukščio. Matuojant imamas atstumas nuo žemės iki arklio pečių viršaus, vadinamo gogu.

Arkliai yra nepakeičiami [[cirkas|cirke]], nes jie gali būti taip lengvai dresuojami. Jiems patinka atlikti sudėtingus ir neįprastus judesius.

* Lietuviški žirgai (sud. Stasys Svetlauskas, Valė Macijauskienė, Rūta Šveistienė ir kt.). - – Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2008. - – 216 p.: iliustr. - – ISBN 978-9955-23-180-6