Maliarija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
EmausBot (aptarimas | indėlis)
S Robot: ru:Малярия is a good article
Ąžuolas (aptarimas | indėlis)
Eilutė 14:
Manoma, kad maliarija žmonės serga 50 000 metų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai rodo maliarijos atvejus [[Kinija|Kinijoje]] [[2700 m. pr. m. e.]] Pats terminas kilo iš [[Viduramžiai|Viduramžių]] [[italų kalba|italų kalbos]]: mala aria - ''blogas oras'', o pati liga seniau buvo vadinama '''pelkių karštine''', dėl asociacijų su [[pelkė]]mis ir [[liūnas|liūnais]].
 
Moksliniai maliarijos tyrimai stipriau pajudėjo 1880 metais, kai prancūzų kariuomenės gydytojas, [[ČarlzasŠarlis Lui Alfonsas]] (''Charles Louis Alphonse Laveran''), dirbdamas [[Alžyras|Alžyre]] stebėjo parazitus, esančius žmonių, sergančių maliarija, eritrocituose. Jis pareiškė, kad maliarijos sukelėjai ir yra šie pirmuonys, tai buvo pirmasis kartas kai pirmuonys buvo identifikuoti kaip ligos sukėlėjai. Už šį ir vėlesnius atradimus [[1907 m. Nobelio premijos laureatai|1907]] metais jam buvo suteiktas Nobelio prizas Fiziologijos ir Medicinos srityje. Italų mokslininkai [[Ettore Marchiafava]] ir [[Angelo Celli]] pirmuonį pavadino [[Kraujiniai sporagyviai|plazmodijumi]]. Metais vėliau, [[Carlos Finlay]], gydytojas iš Kubos, gydydamas pacientus Havanoje nuo [[geltonoji karštinė|geltonosios karštinės]] buvo pirmasis pasakęs, kad uodai yra maliarijos užkrato nešiotojai. Tačiau tik 1898 buvo galutinai įrodyta (įrodė britas, seras [[Ronald Ross|Ronaldas Rosas]], kad maliarijos skleidėjas - uodai. Jis tai įrodė parodydamas, kad tam tikros uodų rūšys perduoda maliariją paukščiams, taip pat išskirdamas maliarijos pirmuonis iš uodų, siurbusių kraujo iš užkrėstų paukščių, seilių liaukų. Už šiuos darbus Rosas [[1902 m. Nobelio premijos laureatai|1902]] metais buvo apdovanotas Medicinos Nobelio premija.
 
Pirmasis efektyvus maliarijos gydymo būdas - [[Cinčona]] medžio [[žievė]], kurioje yra [[chininas|chinino]]. Šis medis auga [[Andai|Andų]] pašlaitėse, daugiausia [[Peru]]. Šį natūralų produktą naudojo Peru gyventojai maliarijai kontroliuoti, o [[jėzuitai]] tokią praktiką atvežė į [[Europa|Europą]] 1640-aisiais, kur ji greitai buvo priimta. Tačiau tik 1820 metais chininas buvo išskirtas ir pavadintas prancūzų chemikų: [[Pierre Joseph Pelletier|Piero Jozefo Pelletje]] ir [[Jean Bienaime Caventou|Žano Bjanem Kaventu]].