Pijus VII: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pijus VII gimė [[Cenesa|Cenesoje]] ([[Emilija-Romanija]]). Būdamas šešiolikos metų įstojo į [[Benediktinai|Benediktinų]] ordiną. [[1765]] m. įšventintas kunigu. Nuo [[1766]] iki [[1775]] m. dirbo teologijos profesoriumi [[Parma|Parmoje]]. [[1782]] m. paskirtas Tivoli vyskupu, [[1785]] m. Imolos vyskupu. Kardinolu tapo [[1785]] m. [[vasaris|vasarį]]. Popiežiumi – [[1800]] m. [[kovo 14]] d. [[1801]] m. sudarė konkordatą su [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[Konsulatas (Prancūzija)|pirmuoju konsulu]] [[Napoleonas Bonapartas|Napoleonu Bonapartu]]. [[1804]] m. Napoleoną Bonapartą karūnavo imperatoriumi. Iškart po karūnacijos tarp jų kilo nesantaika, nes Napoleonas popiežių paskelbė savo pavaldiniu, [[1808]] m. užėmė [[Roma|Romą]], o dar po metų [[aneksija|aneksavo]] Popiežiaus valstybę. Kai popiežius [[ekskomunika|ekskomunikavo]]vo Napoleoną I, pastarasis popiežių įkalino. Pijus VII buvo išlaisvintas tik [[1814]] m., o [[1815]] m. suteikė politinį prieglobstį Bonapartų šeimai. Popiežius įsteigė naujų vyskupijų ir metropolijų [[Šiaurės Amerika|Šiaurės Amerikoje]], [[1814]] m. atkūrė [[Jėzuitai|Jėzuitų]] ordiną. [[1821]] m. pasmerkė [[Laisvieji masonai|masonus]] ir [[Biblija|Biblijos]] draugijas. Rėmė menus. Mirė 1823 m. rugpjūčio 20 d.{{šaltinis|{{VLE|XVIII|220||Pijus VII}}}}