Kalmaro unija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 3:
'''Kalmaro unija''' ([[danų kalba|daniškai]], [[norvegų kalba|norvegiškai]] ir [[švedų kalba|švediškai]] ''Kalmarunionen'') – [[istoriografija|istoriografinis]] terminas [[personalinė unija|personalinės unijos]] (su pertraukomis), sudarytos tarp [[Danija|Danijos]], [[Norvegija|Norvegijos]] (su [[Islandija]], [[Grenlandija]] ir [[Farerų salos|Farerų salom]]) ir [[Švedija|Švedijos]] (įskaitant dalį [[Suomija|Suomijos]]) [[1397]]–[[1524]] m. nusakyti.
[[1389]] m. Danijos karalienės [[Margarita I|Margaritos I]] kartu su sukilusios Švedijos diduomenės pajėgomis nugalėjo Švedijos karaliaus Alberto Meklenburgiečio kariuomenę. Tais pat metais Margarita I, būdama ir Norvegijos karaliaus Hokono VI našle, pasiekė, kad jos sūnėnas [[Erikas VII Pamarėnas|Erikas Pamarėnas]] būtų pripažintas Norvegijos sosto įpėdiniu. [[1396]] m. Margarita I buvo pripažinta visų trijų karalysčių regente. 1397 m. [[Kalmaras (Švedija)|Kalmare]] Danijos, Švedijos ir Norvegijos didikai karūnavo Eriką Pamarėną savo karaliumi ir buvo paskelbtas Kalmaro unijos aktas. Pagal jį, unijos karaliumi turi būti danas, vadovavęs bendrai užsienio politikai. Nors šalys buvo valdomos vieno monarcho, bet jas administravo savi dignitoriai, jose galiojo savi įstatymai.
Nesutarimai (ypač švedų didikų nepasitenkinimas Danijos ir [[Holšteinas|Holšteino]] dominavimu) skaldė uniją iki jos iširimo [[1523]] m., kai [[Gustavas I Vaza]] tapo Švedijos karaliumi. Unija formaliai nebuvo išardyta, bet kai kurie mokslininkai tvirtina, jog ji nebuvo ir ratifikuota. [[Oldenburgų dinastija]] dar kelis šimtmečius po unijos iširimo valdė Danijos-Norvegijos karalystę. [[1536]] m. Danija paskelbė Norvegiją savo provincija. Danijai atiteko Norvegijos valdyta [[Grenlandija]], [[Islandija]] ir [[Farerų salos]], tačiau Norvegija išlaikė atskirą teisinę sistemą.{{šaltinis|{{VLE|IX|216||Kalmaro unija}}}}
| |||