Pijus XII: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 23:
== Biografija ==
Eugenio Pacelli gimė [[Roma|Romoje]] [[1876]] m. [[kovo 2]] d. kilmingoje šeimoje – jis buvo Vatikano laikraščio[["L'Osservatore Romano"]] įkūrėjo Markantonijaus Pacelli anūku, popiežiaus [[Leonas XIII|Leono XIII]] finansinio konsultanto Ernesto Pecelli sūnėnu ir Vatikano teisininkų vadovo Filippo Pacelli sūnumi. Studijavo filosofiją Gregoriano Universitete. Kunigu įšventintas [[1899]] m. [[balandžio 2]] d. [[Vatikanas|Vatikano]] sekretoriate įrašytas [[1901]] m. 1920 m. paskirtas apaštališkuoju [[nuncijus|nuncijumi]] [[Veimaro Respublika|Vokietijoje]]. Laiške kardinolui Pietro Gasparri 1923 m. rašė, kad [[Nacionalizmas|nacionalsocialistinis]] judėjimas yra antikatalikiškas ir antisemitiškas. [[1929]] m. gruodžio 16 d. tapo [[kardinolas|kardinolu]].
[[1930]] m. tapo Vatikano valstybės sekretoriumi. Pasižymėjo diplomatiniais gebėjimais, tarpininkavo sprendžiant konfliktus – [[1934]] m. [[Meksika|Meksikoje]] ir [[1936]] m. [[Ispanijos pilietinis karas|Ispanijos
[[1939]] m. [[kovo 2]] d. Pacelli tapo popiežiumi. Pasirinko Pijaus XII vardą. 1939 . išleido pirmąją encikliką ''Sumni pontificatus'', kurioje pasmerkė valstybės sudievinimą, moralės ir religingumo praradimą, kvietė taikiai spręsti konfliktus. [[1940]] m. nepripažino Lietuvos [[aneksija|aneksijos]] ir leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinbei prie Šventojo Sosto. [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metais kvietė valstybių vadovus įgyvendinti penkių dalių taikos programą, griežtai laikėsi [[Neutralitetas|neutraliteto]], pasisakė prieš holokaustą, tačiau vengė atviros konfrontacijos su [[Trečiasis Reichas|nacių Vokietija]]. 1942 m. užmezgė diplomatinius santykius su [[Japonijos imperija|Japonija]]. [[1943]] m. diplomatinėmis priemonėmis nutraukė žydų trėmimą į [[Koncentracijos stovykla|koncentracijos stovyklas]] [[Slovakija|Slovakijoje]], nurodė teikti žydams pagalbą vienuolynuose ir Bažnyčiai priklausančiose įsteigose. Po Antrojo pasaulinio karo rėmė nusiginklavimo politiką, pasmerkė katalikų bendradarbiavimą su komunistais. Išleido apie 40 enciklikų, iš kurių svarbiausioji – apaštališkoji konstitucija ''Munificentissimus Deus'' apie Švč. Mergelės Marijos ėmimą dangun. Sutrumpino [[pasninkas|pasninko]] laiką prieš [[Eucharistija|Šv. Komunijos]] priėmimą. [[1948]] m. patvirtino Lietuvių šv. Kazimiero kolegiją [[Roma|Romoje]]. [[1950]] m. paskelbė archeologinių tyrimų [[Šventojo Petro bazilika|Šv. Petro bazilikoje]] rezultatus, kuriais patvirtinta, jog po bazilikos [[Altorius|altoriumi]] rastas [[Apaštalas Petras|Šv. Petro]] kapas. Sudarė konkordatus su [[Latvija]], [[Bavarija]], [[Lenkija]], [[Rumunija]], Badenu, [[Austrija]], [[Vokietija]], [[Jugoslavija]], [[Portugalija]]. Užmezgė diplomatinius santykius su
== Bulės ir enciklikos ==
| |||