Smardonės šaltinis: Skirtumas tarp puslapio versijų

{{coor title dms|56|12|00|N|24|37|42|E|}}

 

 

Šaltinio duburio skersmuo 15 ir 17 metrų. Šaltinio krantai [[priemolis|priemolingi]], padengti [[velėna]]. [[1961]] m. jo debitas buvo 540 l/s. Tai būta paties veržliausio Lietuvos šaltinio. Tačiau 1961 m. atlikus [[melioracija|melioracijos]] darbus, jo galia sumažėjo iki 14 l/s. Šaltinio debitas nėra pastovus, svyruoja 130-540 l/s, o po labai sausringų laikotarpių būna gerokai mažesnis, kone lygus nuliui. Šis šaltinis tai [[Smardonė]]s upelio pradžia.

 

Į Smardonės šaltinį vanduo atiteka iš sukarstėjusių [[Tatula|Tatulos]] svitos [[uoliena|uolienų]], jis kartokas gerti, turi silpną [[sieros vandenilis|sieros vandenilio]] dujų, papuvusio kiaušinio kvapą – dėl to šaltiniui ir prigijo toks pavadinimas. Šis vanduo nedidelės bendros [[mineralizacija|mineralizacijos]], [[Kietis (vandens)|kietas]], kalcio sulfatinis. Šaltinio vandens [[cheminė sudėtis|sudėties]] pirmuosius tyrimus yra atlikęs ir [[1816]] m. rezultatus paskelbęs [[Theodor Grotthuss|Theodoras Grotthussas]] – Pakruojo rajono Gedučių dvare gimęs ir gyvenęs elektrochemijos mokslo pradininkas.

 

[[Kategorija:Biržų rajonas]]