|
== Istorija ==
[[jėzuitai|Jėzuitų]] ordino ir šv. Kazimiero giminaičio [[Zigmantas Vaza|Zigmanto Vazos]] rūpesčiu [[1604]] m. pradėta statyti bažnyčia. Manoma, kad pagal architekto [[Džiovanis Marija Bernardonis|Džovanio Marijos Bernardonio]] projektą, parengtą Romos Jėzaus bažnyčios, pastatytos [[1575]] m., pavyzdžiu. Apie [[1606]] m. pastatyta laikina. Mūrinės bažnyčios statybai kurį laiką vadovavo architektai Jonas Prochorovičius ir Povilas Bokša. Statomą bažnyčią [[1610]] m. apgadino gaisras. Prie bažnyčios [[1615]] m. pastatytas kolegiumas – vyresniųjų vienuolių namas, vėliau – kiti vienuolyno pastatai.
[[1618]] m. pastatyta bažnyčia (architektas [[Jonas Frankevičius]]). Nuo [[1630]] m. veikė giedotojų brolija-mokykla. Bažnyčią ir vienuolyną [[1655]] m. gerokai apgriovė Rusijos kariuomenė. Vėliau atnaujinti. [[1706]] m. ji ir vienuolynas degė. Jų atstatymui ir rekonstrukcijai kurį laiką vadovavo architektas [[Tomas Žebrauskas]]. Iki [[1755]] m. ant bažnyčios bokštų užstatyti šalmai ir žibintai, įrengtas puošnus didysis [[altorius]]. Bažnyčiai skulptūras sukūrė [[Jonas Kyrneris]], [[Kupolas|kupolo]] ir [[Fasadas|fasado]] sienų tapybą – [[Juozapas Frydrichas Obstas]].
[[1773]] m. uždarius jėzuitų ordiną, bažnyčia [[1777]] m. atiduota kunigams emeritams, [[1799]] m. tapo parapine. [[1799]]–[[1814]] m. ją administravo vienuoliai – reguliarieji atgailos kanauninkai, o vėliau misionieriai. Prancūzijos kariuomenė [[1812]] m. sunaikino altorius, paveikslus, suolus, klausyklas. [[1814]] m. bažnyčia restauruota, [[1832]] m. uždaryta. Ji [[1836]]–[[1840]] m. vadovaujant architektui [[Tomas Tišeckis|Tomui Tišeckiui]] pertvarkyta į cerkvę.
[[1864]]–[[1868]] m. pagal architekto [[Nikolajus Čiaginas|Nikolajaus Čiagino]] projektą rekonstruota į Šv. Mikalojaus soborą: pažeminti bokštai, vietoj [[Frontonas|frontono]] pastatytas vidurinis bokštas, jie ir kupolas uždengti svogūno formos šalmais. Viduje sunaikintos evangelijų tematikos [[Freska|freskos]], pašalintos [[Barokas|barokinės]] skulptūros. Apie [[1867]] m. nugriauta mūrinė tvora su puošniais vartais.
[[1915]] m. cerkvė paversta Vokietijos kariuomenės Vilniaus įgulos evangelikų liuteronų bažnyčia. [[1917]] m. vokiečių kariuomenės katalikų kapeliono jėzuito Mukermano pastangomis bažnyčia grąžinta katalikams. [[1919]] m. kovo mėn. tikintieji bažnyčioje gynė kunigą Mukermaną nuo bolševikų, norėjusių jį suimti.
[[Vaizdas:St. Casimir Church, Vilnius (WWI Fieldpost 1917, Postcard).jpg|thumb|left|200px|Bažnyčia 1917 m.]]
[[Vaizdas:Vilnius - St. Casimir's Church 02.jpg|thumb|left|200px|Pagrindinis altorius]]
[[Vaizdas:Church of St. Casimir in Vilnius (Wilno) - crown.JPG|thumb|right|250px|1942 m. atstatytas bokštas]]
Trečią gynimo parą raudonarmiečiai įsiveržė į šventovę, išplėšė kunigą iš jį saugojusių katalikų ir išvežė iš [[Vilnius|Vilniaus]]. [[1922]] m. bažnyčia perduota lenkams jėzuitams. [[1925]] m. pagal architekto Jano Borovskio projektą restauruota. [[1942]] m. pagal architekto [[Jonas Mulokas|Jono Muloko]] projektą vietoj svogūninių šalmų atstatyta Jogailaičių karūna.
[[1944]] m. apdegė pagrindinis [[fasadas]] ir bokštai. Po karo bažnyčią perėmė lietuviai jėzuitai, [[1949]] m. iš jų atimta ir uždaryta. Bažnyčia [[1955]]–[[1957]] m. restauruota pagal architekto [[Sigitas Benjaminas Lasavickas|Sigito Lasavicko]], [[1965]]–[[1966]] m. – pagal Aldonos Švabauskienės projektą. [[1966]] m. įrengtas [[LTSR ateizmo muziejus|Ateizmo muziejus]].
[[1988]] m. spalį grąžinta tikintiesiems, pradėta remontuoti. [[1990]] m. bažnyčia grąžinta jėzuitams. [[1991]] m. [[kovo 3]] d. pašventinta. [[2003]] m. prof. Leopoldo Digrio rūpesčiu sumontuoti „Oberlinger“ (Vokietija) firmos trijų manualų, 45 balsų mechaniniai [[vargonai]].
== Architektūra ==
| 