Prancūzų kilmės karalius Pilypas V, [[1715]] m. pasirašė ''Decreto de Nueva Planta'' , naująjį įstatymą, kuris panaikino sudėtinių Ispanijos Karalystės karalysčių (vicekaralysčių) privilegijas ir sulygino jų įstatymus su Kastilijos įstatymais. Ispanija ėmė kultūriškai ir politiškai sekti absoliutiškai valdoma Prancūzija. Tolesni Burbonų dinastijos karaliai buvo Ferdinandas VI ir Karolis III.
Valdant Karoliui III ir jo ministrams, LeopolduiLeopardui de Gregorijui, Eskilio markizui bei Chose Moninijui, Floridablankos grafui, Ispanija įžengė į Švietimo amžių, kuris [[XVIII a.]] viduryje atkūrė Ispanijos gerovę ir klestėjimą. Nors ir kariaudama [[Septynerių metų karas|Septynerių metų kare]] Prancūzijos pusėje Ispanija pralaimėjo, bet atgavo didžiumą [[Amerikos Revoliucija|Amerikos Revoliucijos]] metais prarastų užjūrio teritorijų. Karolio III įkvėpta reformų dvasia buvo pristabdyta jo įpėdinio Karolio IV, apsunkinusio padėtį. Vadovaujamas savo žmonos meilužio, Manuelio de Godojos, jis paskelbė, kad panaikinina daugelį Karolio III reformų.
Iš pradžių priešinusis Prancūzijos revoliucijai, Ispanija paskui susitaikė su Revoliucine Prancūzija, bet užtai patyrė anglų blokadą. Nutrūkstantys ekonominiai ir politiniai saitai su kolonijomis Amerikoje galėjo sukelti ten Nepriklausomybės revoliucijų bangą ir sužlugdyti pasaulinę Ispanijos imperiją. Karolis IV, svyruodamas, ar likti prancūzų sąjungininku, išprovokavo Napoleoną Bonapartą, Prancūzijos imperatorių pradėti invaziją į Ispaniją [[1808]] m. ir pradėti [[Pirėnų pusiasalio karas|Pirėnų pusiasalio karą]].
