Kaniūkai (Šalčininkai): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 20:
[[1920]]–[[1939]] m. Kaniūkai priklausė Lenkijos valdomo [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašto]] [[Lydos apskritis|Lydos apskrities]] [[Benekainių valsčius|Benekainių valsčiui]]. Iki [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] veikė lietuvių [[Šv. Kazimiero draugija]] ir jos įsteigta skaitykla.
[[1943]] m. rudenį kaime susikūrė vietinės savisaugos dalinys. Savisaugininkai trukdė tarybiniams partizanams veikti, ginklu gynė jų grobiamą derlių, gyvulius, kitų turtą, nepakluso reikalavimams nusiginkluoti. Nepajėgdami kontroliuoti padėties pietryčių Lietuvoje ir nuslopinti ginkluotų kaimų savisaugininkų priešinimosi, tarybiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. [[1944]] m. [[sausio 29]] d. jų rinktinė (įvairių šaltinių duomenimis, 120–200 žmonių), sudaryta iš „Mirtis okupantams“ (daugiausia buvę [[Kauno getas|Kauno geto]] kaliniai žydai ir tarybiniai karo belaisviai), „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“ (visų keturių partizanų dauguma – buvę Vilniaus geto kaliniai), „Margiris“ būrių ir [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] Generalinio štabo spec. grupės narių, puolė ir sudegino kaimą. Beveik visi Kaniūkų gyvenamieji namai, dauguma ūkinių pastatų sudeginta. Nužudyti 35 žmonės (vyrai, moterys, vaikai), 15 žmonių sužeista, daugelis jų sunkiai. Kaniūkų puolimas, sudeginimas ir susidorojimas su gyventojais – žiauriausia tarybinių partizanų akcija prieš lietuvių kaimų savisaugą.
Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] [[TSRS]] okupacinė valdžia ištrėmė dvi šeimas, per lenkų repatriaciją iš Lietuvos kai kurie gyventojai išvyko į Lenkiją {{adm2|3}}
| |||