Ulos mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
S kat. |
||
Eilutė 1:
{{tvarkyti}}
[[1564]] m. Ulos mūšyje M. Radvilos Rudojo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sumušė apie 5 kartus didesnę Rusijos kariuomenę ir sulaikė jos skverbimąsi į Lietuvą.
Barboros Radvilaitės brolį Mikalojų Radvilą Rudajį (1512-1584) kautynės prie Ulos upės išgarsino visoje Europoje. Kartu su lauko etmonu Grigaliumi Chodkevičiumi jie vadovavo daugių daugiausia 6000 vyrų, bet sugebėjo sunaikinti 24-30 tūkst. rusų kariuomenę, vadovaujamą Petro Šuiskio.
Ivano Rūsčiojo kariuomenė prieš metus buvo užėmusi ir nusiaubusi svarbų lietuvių žemių forpostą – Polocką. Iš ten Petras Šuiskis vedė savo karius Oršos link, kur turėjo susijungti su panašaus dydžio Baziliaus Serebriano grupuote, traukusia iš Viazmos. Susijungę rusų daliniai turėjo pasukti Vilniaus link. Lietuvių vadai sugebėjo užbėgti agresijai už akių ir neleisti rusams susijungti. Sausio 26 d. lietuvių raiteliai užklupo Šuiskį prie Ulos upės, netoli nuo Čiašnikų. Rusai beveik nespėjo žygio rikiuotės pakeisti į mūšio, lietuviai išnaudojo staigumo veiksnį. Negausiam avangardui susvyravus, Radvila spėjo paremti jį reikiamoje vietoje, ir rusai neatlaikė lietuvių kavalerijos smūgio. Mūšis virto skerdynėmis; buvo persekiojama ir naktį, šviečiant mėnuliui. Kaip grobis teko 5000 vežimų gurguolė, Šuiskis žuvo, jo kariai buvo sunaikinti. Po kelių dienų prie Oršos buvo užkluptas ir Bazilius Serebrianas, panikos apimta jo grupuotė pabėgo.
Ulos pergalė pakeitė visą karinę ir politinę situaciją. Lietuva atgavo pusiausvyrą rusų fronte. Kur kas tvirčiau pasijuto ir Lietuvos delegacija Varšuvos seime, kur Zigmanto Augusto, paskutinio Jogailaičio, palaikomi lenkai spaudė lietuvius priimti jų aneksinius reikalavimus. Sustiprėjusi lietuvių pozicija nulėmė tai, kad unijos klausimas kol kas liko atviras ir atidėtas tolesnėms deryboms.
Susvyravus rusų frontui po Ulos mūšio, drąsiau pasijuto ir caro represuojami rusų didbajoriai. [[1564]] m. [[balandžio 30]] d. į lietuvių pusę perbėgo žymus karvedys, kunigaikštis Andrejus Kurbskis. Lietuva išsikovojo tam tikrą atvangą, kurią galėjo išnaudoti vidaus pertvarkymams, kad galėtų labiau suvienyti valdantįjį luomą. ▼
Tolesnėse derybose su lenkais (iki pat [[1569]] m. Liublino unijos) Mikalojus Radvila Rudasis griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą. Lenkams įrodinėjant, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą Lenkijos karūnai, viename posėdyje Ulos mūšio didvyris atkirto: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės
▲Susvyravus rusų frontui po Ulos mūšio, drąsiau pasijuto ir caro represuojami rusų didbajoriai. 1564 m. balandžio 30 d. į lietuvių pusę perbėgo žymus karvedys, kunigaikštis Andrejus Kurbskis. Lietuva išsikovojo tam tikrą atvangą, kurią galėjo išnaudoti vidaus pertvarkymams, kad galėtų labiau suvienyti valdantįjį luomą.
[[Kategorija:Lietuvos mūšiai]]
▲Tolesnėse derybose su lenkais (iki pat 1569 m. Liublino unijos) Mikalojus Radvila Rudasis griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą. Lenkams įrodinėjant, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą Lenkijos karūnai, viename posėdyje Ulos mūšio didvyris atkirto: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės... Lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones... Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu“.
| |||