Vikipedija

Juozas Žilevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
Botai
174 866 keitimai
S wz prastinimas
red.
Eilutė 1:
[[Image:PLCH-ŽILEVIČIUS JUOZAS.jpg|thumb|right|200px|Juozas Žilevičius]]
'''Juozas Žilevičius''' ([[1891]] m. [[kovo 16]] d. Jėrubaičių k., Plungės([[Plungė]]s valsč., [[Telšių apskritis|Telšių apskr.]]) - [[1985]] m. [[rugpjūčio 5]] d. Baltimore[[Baltimorė]]je, MD - [[JAV]]), – vargonininkas, kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas, muzikologas, kultūros veikėjas.
 
==Biografija==
 
Pradžios mokyklą lankė [[Tverai|Tveruose]], o [[1905]] m. eksternu baigė [[Palangos progimnazija|Palangos progimnaziją]]. Pas [[Varšuva|Varšuvos]] muzikos instituto auklėtinį Plungės vargonininką N. Sasnauską išmokęs vargonuoti, [[1908]] - [[1914]] m. vargonininkavo ir vadovavo chorams [[Varniai|Varniuose, Viekšniuose]], [[PlungėViekšniai|Viekšniuose]]je, Plungėje ir [[Tirkšliai|Tirkšliuose]]. [[1910]] - [[1912]] m. vasaromis važinėjo į Varšuvą pas M. Surzyriskį mokytis vargonuoti. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Peterburgą. Kompozitoriaus [[Česlovas SasnauskasVaršuva|Č. SasnauskoVaršuvą]] skatinamas [[1915]] įstojo į Imperatoriškąją konservatoriją, kur vargonavimą studijavo pas J. Handchiną, kompoziciją pas V. Calafatti, J. Vytuolą (Vitols), A. Glazunovą, M. SteinbergąSurzyriskį irmokytis Avargonuoti. Žitomirskį, o estetiką ir muzikos istoriją pas Karatiginą. [[1918]] eksternu baigė gimnaziją, lankė Peterburgo Archiologijos ir Meno istorijos institutą. Studijuodamas iki [[1918]] dėstė muziką ir vadovavo chorui Šv. Kotrynos jaunuolių gimnazijoje. [[1919]] laisvo menininko diplomu baigęs konservatoriją, trumpai dirbo Lietuvos ir Baltarusijos Švietimo liaudies komisariato įgaliotiniu, vadovavo darbininkų chorams, rūpinosi, kad rusų valdžia grąžintų Lietuvai išvežtas kultūros vertybes. [[1919]] - [[1920]] Vitebsko konservatorijoje dėstė muzikos teorijos disciplinas, buvo mokyklų muzikos inspektorius ir chorų instruktorius, gavo profesoriaus mokslinį vardą.
 
Kilus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajam pasauliniam karui]], pasitraukė į [[Peterburgas|Peterburgą]]. Kompozitoriaus [[Česlovas Sasnauskas|Česlovo Sasnausko]] skatinamas [[1915]] m. įstojo į Imperatoriškąją konservatoriją, kur vargonavimą studijavo pas J. Handchiną, kompoziciją pas V. Calafatti, J. Vytuolą (Vitols), A. Glazunovą, M. Steinbergą ir A. Žitomirskį, o estetiką ir muzikos istoriją pas Karatiginą. [[1918]] m. eksternu baigė gimnaziją, lankė Peterburgo Archiologijos ir Meno istorijos institutą. Studijuodamas iki 1918 m. dėstė muziką ir vadovavo chorui Šv. Kotrynos jaunuolių gimnazijoje.
[[1920]] J. Žilevičius grįžo į Lietuvą ir, apsigyvenęs [[Kaunas|Kaune]], iškart įsijungė į tuometinį kultūrinį ir muzikinį gyvenimą. Dirbo Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijoje, rūpinosi Operos vaidyklos ir Valstybės teatro steigimu, dėstė A. Sutkaus vaidybos studijoje ir vargonininkų kursuose, buvo Valstybės teatro antrasis dirigentas, muzikos sufleris, administratorius ir reikalų vedėjas. [[1922]] - [[1924]] kaip Lietuvos švietimo ministerijos Meno skyriaus viršininkas parengė muzikos programas vidurinėms mokykloms, vadovavo muzikos mokytojų vasaros kursams, daug prisidėjo prie [[1924]] 1-osios visos Lietuvos dainų šventės surengimo [[Kaunas|Kaune]]. [[1923]] buvo išvykęs į Latvijos dainų šventę susipažinti su dainų švenčių rengimo organizaciniais klausimais. Kauno karo muziejuje ir miesto sode suorganizavo 32 simfoninės muzikos koncertus.▼
 
[[1919]] m. laisvo menininko diplomu baigęs konservatoriją, trumpai dirbo [[Litbelas|Lietuvos ir Baltarusijos]] Švietimo liaudies komisariato įgaliotiniu, vadovavo darbininkų chorams, rūpinosi, kad rusų valdžia grąžintų Lietuvai išvežtas kultūros vertybes. 1919 - [[1920]] m. [[Vitebskas|Vitebsko]] konservatorijoje dėstė muzikos teorijos disciplinas, buvo mokyklų muzikos inspektorius ir chorų instruktorius, gavo profesoriaus mokslinį vardą.
[[1924]] - [[1929]] J. Žilevičius gyveno ir dirbo [[Klaipėda|Klaipėdoje]]. Muzikos mokykloje-konservatorijoje dėstė teorines disciplinas, buvo studentų bendrabučio vedėjas, direktoriaus pavaduotojas, [[1927]] - [[1928]] direktorius, vadovavo moksleivių chorams, atgaivino simfoninį orkestrą ir suplanavo jo veiklą (dirigentas J. Gaubas). [[1927]] 1-osios Klaipėdos krašto dainų šventės šv. Mišiose giedojo konservatorijos vyrų choras - dirigavo J. Žilevičius, vargonavo [[Juozas Gaubas|J. Gaubas]]. J. Žilevičius [[1924]] parengė leidinį „Muzikos almanachas" apie Lietuvos chorus ir chorvedžius, redagavo žurnalus „Muzikos menas" ir „Muzika" ([[1924]] ir [[1925]]), parašė vadovėlį „Jaunas dainininkas" (100 dainų su D.Andrulio metodika, [[1927]]), daug rašė spaudoje, organizavo folkloro ir muzikos instrumentų rinkimą - su savo mokiniais surinko apie 300 įvairių muzikos instrumentų.▼
 
▲[[1920]] Jm. Žilevičius grįžo į Lietuvą ir, apsigyvenęs [[Kaunas|Kaune]], iškart įsijungė į tuometinį kultūrinį ir muzikinį gyvenimą. Dirbo Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijoje, rūpinosi Operos vaidyklos ir [[Valstybės teatras|Valstybės teatro]] steigimu, dėstė A. Sutkaus vaidybos studijoje ir vargonininkų kursuose, buvo Valstybės teatro antrasis dirigentas, muzikos sufleris, administratorius ir reikalų vedėjas. [[1922]] - [[1924]] m. kaip Lietuvos švietimo ministerijos Meno skyriaus viršininkas parengė muzikos programas vidurinėms mokykloms, vadovavo muzikos mokytojų vasaros kursams, daug prisidėjo prie [[1924]] m. 1-osios visos Lietuvos [[dainų šventėsšventė]]s surengimo [[Kaunas|Kaune]]. [[1923]] m. buvo išvykęs į [[Latvija|Latvijos]] dainų šventę susipažinti su dainų švenčių rengimo organizaciniais klausimais. [[Karo muziejus|Kauno karo muziejuje]] ir miesto sode suorganizavo 32 simfoninės muzikos koncertus.
[[1929]] Lietuvos švietimo ministerija J. Žilevičių komandiravo į JAV rinkti folklorinę medžiagą ir kitus įvairius muzikos eksponatus. Įsikūręs Elizabethe, NJ, iki [[1961]] vargonininkavo ir vadovavo chorui Šv. Petro ir Povilo lietuvių parapijoje, aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių kultūros gyvenime. Parapijos chorą padidino iki 65 dalyvių, išmokė jį sudėtingų kūrinių ir nemažai koncertavo, dalyvavo dainų šventėse ir kituose tautiniuose renginiuose. [[1934]] Elizabethe parapijos įkūrimo 40-mečiui pažymėti pastatė veikalą „Kražių skerdynės" su giesmėmis ir dainomis - dalyvavo apie 100 atlikėjų. [[1938]] - [[1941]] su parapijos choru ir solistais atliko Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai". Taip pat suorganizavo nedidelį New Yorko apylinkės vargonininkų chorą, kurio pirmasis pasirodymas įvyko [[1936]] m. [[kovo 20]] d.. J. Žilevičius daug prisidėjo prie Amerikos lietuvių dainų švenčių organizavimo. [[1930]] Carnegie Hall [[Niujorkas|New Yorke]] surengtoje dainų šventėje dalyvavo 500 dalyvių jungtinis choras, į kurį susibūrė Amerikos rytinio pakraščio lietuviai (šventė buvo skirta Vytauto Didžiojo 500 mirties metinėms pažymėti). J. Žilevičius buvo [[1930]] rajoninių dainų švenčių Bayonne, Newarke, Elizabethe, Marianpolyje, Wilkes-Barre vyr. dirigentas. Kaip solistas vargonininkas ir choro dirigentas koncertų surengė New Yorko Šv. Patriko katedroje, Symphony Hall ir kitur. [[1932]] įkūrė Amerikos lietuvių parapijų chorų sąjungą ir iki [[1952]] buvo šios sąjungos dainų švenčių vyr. dirigentas. [[1938]] Summet Parke surengtos rajoninės dainų šventės dirigentas. [[1939]] New Yorko Pasaulinės parodos Lietuvių dienoje dalyvavo apie 70 chorų ir 3000 dainininkų. J. Žilevičius buvo šios šventės generalinis dirigentas ir dirigavo jungtiniam chorui. Paskutinėje [[1952]] New Yorko ir New Jersio apskričių lietuvių chorų dainų šventėje Harrisone, NJ, J. Žilevičius dalyvavo su Šv. Petro ir Povilo parapijos choru. Buvo [[1956]] 1-osios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės [[Čikaga|Chicagoje]] garbės dirigentas.
 
▲[[1924]] - [[1929]] Jm. Žilevičius gyveno ir dirbo [[Klaipėda|Klaipėdoje]]. Muzikos mokykloje-konservatorijoje dėstė teorines disciplinas, buvo studentų bendrabučio vedėjas, direktoriaus pavaduotojas, [[1927]] - [[1928]] m. - direktorius, vadovavo moksleivių chorams, atgaivino simfoninį orkestrą ir suplanavo jo veiklą (dirigentas J. Gaubas). [[1927]] m. 1-osios [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] dainų šventės šv. Mišiose giedojo konservatorijos vyrų choras - dirigavo J. Žilevičius, vargonavo [[Juozas Gaubas|J. Gaubas]]. J. Žilevičius [[1924]] parengė leidinį „Muzikos almanachas" apie Lietuvos chorus ir chorvedžius, redagavo žurnalus „Muzikos menas" ir „Muzika" ([[1924]] ir [[1925]]), parašė vadovėlį „Jaunas dainininkas" (100 dainų su D.Andrulio metodika, [[1927]]), daug rašė spaudoje, organizavo folkloro ir muzikos instrumentų rinkimą - su savo mokiniais surinko apie 300 įvairių muzikos instrumentų.
[[1961]] J.Žilevičius apsigyveno [[Čikaga|Chicagoje]], IL, buvo išrinktas tų metų 2-osios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės rengimo komiteto garbės pirmininku ir [[1964]] New Yorko Pasaulinės parodos Lietuvių dienos repertuaro komisijos nariu. ▼
 
1924 m. parengė leidinį „Muzikos almanachas“ apie Lietuvos chorus ir chorvedžius, redagavo žurnalus „Muzikos menas“ ir „Muzika“ (1924 ir [[1925]] m.), parašė vadovėlį „Jaunas dainininkas“ (100 dainų su D.Andrulio metodika, 1927 m.), daug rašė spaudoje, organizavo [[folkloras|folkloro]] ir muzikos instrumentų rinkimą - su savo mokiniais surinko apie 300 įvairių muzikos instrumentų.
Nuo [[1932]] [[ALRK Vargonininkų sąjunga|ALRK Vargonininkų sąjungos]] garbės narys, [[1933]] jo rūpesčiu įkurta Amerikos lietuvių chorų sąjunga. J. Žilevičius prisidėjo prie žurnalo „Muzikos žinios" įkūrimo, daug metų buvo redkolegijos narys ir daugelio straipsnių autorius. Surinkęs daug lietuvių muzikinio folkloro ir medžiagos iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos (šis darbas [[1920]] pradėtas [[Lietuva|Lietuvoje]]), [[Čikaga|Chicagoje]] įkūrė Lietuvių muzikologijos archyvą. Sudarinėjo ir skelbė lietuvių muzikų vardyną, daug straipsnių parašė [[Bostonas|Bostone]] išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje" -buvo redkolegijos narys ir muzikos skyriaus redaktorius, rašė žurnaluose ir laikraščiuose. Parašė monografiją „Česlovas Sasnauskas" ([[1936]]), sudarė [[Česlovas Sasnauskas|Č. Sasnausko]] vokalinių kūrinių rinkinį „Lietuviška muzika" ([[1950]]), lietuvių liaudies ir originalių dainų rinkinį „Lietuviais esame mes gimę" ([[1964]]), parašė studiją „Mažosios Lietuvos liaudies muzikos bruožai" ([[1958]]), knygą „Lietuvis vargonininkas išeivijoje" ([[1971]]) bei kitokių darbų.▼
 
1929 m. Lietuvos švietimo ministerija J. Žilevičių komandiravo į JAV rinkti folklorinę medžiagą ir kitus įvairius muzikos eksponatus. Įsikūręs Elizabethe, NJ, iki [[1961]] m. vargonininkavo ir vadovavo chorui Šv. Petro ir Povilo lietuvių parapijoje, aktyviai dalyvavo [[Amerikos lietuviai|Amerikos lietuvių]] kultūros gyvenime. Parapijos chorą padidino iki 65 dalyvių, išmokė jį sudėtingų kūrinių ir nemažai koncertavo, dalyvavo dainų šventėse ir kituose tautiniuose renginiuose.
J. Žilevičius sukūrė apie 400 įvairių kūrinių, kurių didžioji dalis išleista kaip autoriniai darbai, kiti - bendruose leidiniuose. Tai harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, originalios solo ir choro dainos, kantatos, operetės, mišios, mišparai ir giesmės, simfoninė ir kamerinė muzika. Paminėtinos dainos chorams: „Anoj pusėj ežero", „Vilnius", „Pabuskim iš miego", „Sviesi naktis mėnesiena", „Čia kraštas liūdnas", „Jau pavasaris", „Gaudžia, gaudžia", „Laisvės daina", „Oi, kad išauštų", „Pasakyk, mergele", „Švento Jono vakarėlį", „Pupos", „Vaikščiojau" ir kt. Stambus vokalinis kūrinys - „Vytauto Didžiojo kantata" ([[1933]]). Operetės „Lietuvaitė", „Artistai", „Slaptasis himnas", „Švento Juozapo Mišios", „Missa De Dominica". Jo dainos „Anoj pusėj ežero", „Laisvės daina", „Pasakyk, mergele", „Oi, kad išauštų" daug kartų skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse, jas dainuoja ir Lietuvos chorai.▼
 
[[1934]] m. Elizabethe parapijos įkūrimo 40-mečiui pažymėti pastatė veikalą „Kražių skerdynės“ su giesmėmis ir dainomis - dalyvavo apie 100 atlikėjų. [[1938]] - [[1941]] m. su parapijos choru ir solistais atliko Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“. Taip pat suorganizavo nedidelį [[Niujorkas|Niujorko]] apylinkės vargonininkų chorą, kurio pirmasis pasirodymas įvyko [[1936]] m. [[kovo 20]] d.
Už didelius nuopelnus lietuvių muzikinei kultūrai J. Žilevičius [[1935]] apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.▼
 
Daug prisidėjo prie Amerikos lietuvių dainų švenčių organizavimo. [[1930]] m. Carnegie Hall Niujorke surengtoje dainų šventėje dalyvavo 500 dalyvių jungtinis choras, į kurį susibūrė Amerikos rytinio pakraščio [[lietuviai]] (šventė buvo skirta [[Vytautas|Vytauto Didžiojo]] 500 mirties metinėms pažymėti).
 
J. Žilevičius buvo 1930 m. rajoninių dainų švenčių Bayonne, Newarke, Elizabethe, Marianpolyje, Wilkes-Barre vyr. dirigentas. Kaip solistas vargonininkas ir choro dirigentas koncertų surengė Niujorko Šv. Patriko katedroje, Symphony Hall ir kitur. [[1932]] m. įkūrė Amerikos lietuvių parapijų chorų sąjungą ir iki [[1952]] m. buvo šios sąjungos dainų švenčių vyr. dirigentas. 1938 m. Summet Parke surengtos rajoninės dainų šventės dirigentas. [[1939]] m. Niujorko Pasaulinės parodos Lietuvių dienoje dalyvavo apie 70 chorų ir 3000 dainininkų. J. Žilevičius buvo šios šventės generalinis dirigentas ir dirigavo jungtiniam chorui. Paskutinėje 1952 m. Niujorko ir Niudžersio apskričių lietuvių chorų dainų šventėje Harrisone, NJ, J. Žilevičius dalyvavo su Šv. Petro ir Povilo parapijos choru. Buvo [[1956]] m. 1-osios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės Čikagoje garbės dirigentas.
 
▲[[1961]] Jm.Žilevičius apsigyveno [[Čikaga|Chicagoje]], ILČikagoje, buvo išrinktas tų metų 2-osios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės rengimo komiteto garbės pirmininku ir [[1964]] Newm. YorkoNiujorko Pasaulinės parodos Lietuvių dienos repertuaro komisijos nariu.
 
Nuo 1932 m. [[ALRK Vargonininkų sąjunga|ALRK Vargonininkų sąjungos]] garbės narys, [[1933]] m. jo rūpesčiu įkurta Amerikos lietuvių chorų sąjunga. J. Žilevičius prisidėjo prie žurnalo „[[Muzikos žinios]]“ įkūrimo, daug metų buvo redkolegijos narys ir daugelio straipsnių autorius. Surinkęs daug lietuvių muzikinio folkloro ir medžiagos iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos (šis darbas 1920 m. pradėtas [[Lietuva|Lietuvoje]]), Čikagoje įkūrė Lietuvių muzikologijos archyvą.
 
▲Už didelius nuopelnus lietuvių muzikinei kultūrai J. Žilevičius [[1935]] m. apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.
 
== Kūryba ==
 
▲Nuo [[1932]] [[ALRK Vargonininkų sąjunga|ALRK Vargonininkų sąjungos]] garbės narys, [[1933]] jo rūpesčiu įkurta Amerikos lietuvių chorų sąjunga. J. Žilevičius prisidėjo prie žurnalo „Muzikos žinios" įkūrimo, daug metų buvo redkolegijos narys ir daugelio straipsnių autorius. Surinkęs daug lietuvių muzikinio folkloro ir medžiagos iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos (šis darbas [[1920]] pradėtas [[Lietuva|Lietuvoje]]), [[Čikaga|Chicagoje]] įkūrė Lietuvių muzikologijos archyvą. Sudarinėjo ir skelbė lietuvių muzikų vardyną, daug straipsnių parašė [[Bostonas|Bostone]] išleistoje [[Lietuvių enciklopedija|„Lietuvių enciklopedijoje"enciklopedijoje“]] - buvo redkolegijos narys ir muzikos skyriaus redaktorius, rašė žurnaluose ir laikraščiuose. Parašė monografiją „Česlovas Sasnauskas"Sasnauskas“ ([[1936]] m.), sudarė [[Česlovas Sasnauskas|Č. Sasnausko]] vokalinių kūrinių rinkinį „Lietuviška muzika"muzika“ ([[1950]] m.), lietuvių liaudies ir originalių dainų rinkinį „Lietuviais esame mes gimę"gimę“ ([[1964]] m.), parašė studiją „Mažosios Lietuvos liaudies muzikos bruožai"bruožai“ ([[1958]] m.), knygą „Lietuvis vargonininkas išeivijoje"išeivijoje“ ([[1971]] m.) bei kitokių darbų.
 
▲J. Žilevičius sukūrė apie 400 įvairių kūrinių, kurių didžioji dalis išleista kaip autoriniai darbai, kiti - bendruose leidiniuose. Tai harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, originalios [[solo]] ir choro dainos, kantatos, operetės[[operetė]]s, [[mišios]], mišparai ir giesmės, simfoninė ir kamerinė muzika. Paminėtinos dainos chorams: „Anoj pusėj ežero"ežero“, „Vilnius"„Vilnius“, „Pabuskim iš miego"miego“, „Sviesi„Šviesi naktis mėnesiena"mėnesiena“, „Čia kraštas liūdnas", „Jau pavasaris", „Gaudžia, gaudžia", „Laisvės daina", „Oi, kad išauštų", „Pasakyk, mergele", „Švento Jono vakarėlį", „Pupos"„Pupos“, „Vaikščiojau" ir kt. Stambus vokalinis kūrinys - „Vytauto Didžiojo kantata" ([[1933]] m.). Operetės „Lietuvaitė"„Lietuvaitė“, „Artistai"„Artistai“, „Slaptasis himnas"himnas“, „Švento Juozapo Mišios"Mišios“, „Missa De Dominica"Dominica“. Jo dainos „Anoj pusėj ežero"ežero“, „Laisvės daina"daina“, „Pasakyk, mergele"mergele“, „Oi, kad išauštų"išauštų“ daug kartų skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse, jas dainuoja ir Lietuvos chorai.
 
==Šaltinis==
eilutė 25 ⟶ 41:
 
[[Category:Lietuvos chorvedžiai|Žilevičius, Juozas]] [[Category:Lietuvos kompozitoriai|Žilevičius, Juozas]] [[Category:Lietuvos pedagogai|Žilevičius, Juozas]] [[Category:Lietuvos vargonininkai|Žilevičius, Juozas]]
[[Category:Lietuvos enciklopedininkai|Žilevičius, Juozas]]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Žilevičius"