Teofilis Tilvytis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
šaltinis |
S Vikifikavimas, replaced: → (3) using AWB |
||
Eilutė 26:
| pastabos =
}}
'''Teofilis Tilvytis''' ([[1904 m.]] [[sausio 28]] d. [[Gaidžiai (Utena)|Gaidžiuose]], [[Tauragnų valsčius]], [[Utenos apskritis]] – [[1969 m.]] [[gegužės 5]] d. [[Vilnius]]) – [[Lietuva|Lietuvos]] liaudies poetas, prozininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas.
== Biografija ==
Brolis [[Jurgis Tilvytis]] (Žalvarnis), sūnėnas [[Pulgis Andriušis]], sūnus [[Rytis Tilvytis]].
Mokėsi [[Panevėžio gimnazija|Panevėžio]], [[1917]]–[[1923]] m. – [[Utenos Saulės gimnazija|Utenos progimnazijoje]]. 1923–[[1930]] m. dirbo mokesčių inspekcijoje [[Kaunas|Kaune]], [[1924]]–[[1925]] m. mokėsi [[Tautos teatras|Tautos teatro vaidybos studijoje]], vaidino [[Vilkolakio teatras|„Vilkolakio“ teatro]] spektakliuose. Bendradarbiavo su [[keturvėjininkai]]s. [[1933]]–[[1940]] m. (iki [[1937]] m. su [[Henrikas Ernestas Blazas|H. Blazu]]) redagavo satyrinį savaitraštį „[[Kuntaplis]]“, dirbo žurnalo [[Raštai (žurnalas)|„Raštai“]] redaktoriaus pavaduotoju.
[[1941]] m. užėjus vokiečiams, kalintas [[Pravieniškės|Pravieniškių]] koncentracijos stovykloje. [[1944]]–[[1945]] m. [[Lietuvos rašytojų sąjunga|LTSR rašytojų sąjungos]] valdybos sekretorius, nuo [[1955]] m. – žurnalo [[Pergalė (žurnalas)|„Pergalė“]] redkolegijos narys. {{šaltinis|{{ŽE|521}}}} [[1958]]–[[1969]] m. Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininkas. [[1947]]–[[1963]] m. [[LTSR AT|LTSR Aukščiausiosios Tarybos]] deputatas. <ref>[http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/personos/tpersonos.htm Utenos krašto enciklopedija]</ref>
Eilutė 38:
== Kūryba ==
Eiliuotą humoristiką, pasirašytą J. Bokso slapyvardžiu, spausdino periodinėje spaudoje. Kūrybos pradžioje populiarumo susilaukė literatūrinėmis parodijomis. Imituodamas parodijuojamų autorių rašymo manierą, kūrė stilistinį antrininką, parodijuojamą kūrinį perkėlinėjo į familiaraus kontakto zoną, ryškino karikatūrinius pirminio teksto bruožus. Parodijuotojo gebėjimus atskleidė ir kituose kūriniuose. Poemoje „Išpardavimas dūšios“ sukuriama klouno kaukė, šaipomasi iš romantikų ir simbolistų ašaringo jausmingumo. „Dičiuje“ oneginiškos strofos ir žaismingo pasakojimo imitacija, pagrindinio veikėjo karikatūriška poza, epigraminiai kontrastai, kalambūras, ironija, pokštas primena [[Aleksandras Puškinas|A. Puškino]] „Eugenijaus Onegino“ stilistinę struktūrą. Avangardinės krypties poemoje „Artojėliai“ vyrauja ironiškas disonansas, ekspresyvūs, sąlygiški, tragikomiški nepriklausomybės kovų vaizdai, epigraminio pobūdžio liaudies dainų stilizacija. Parodijuojama ir satyriniuose humoristiniuose eilėraščiuose (rink. „Sveiki, broliai dainininkai“, „Kuntaplynas“). Epistolinis romanas „Ministerijos rožė“ irgi sietinas su laiškų romano žanrine imitacija. Karikatūrinio, parodijinio, feljetoninio pasakojimo maniera būdinga romanui „Kelionė aplink stalą“.
Socialistinio realizmo dogmatizmas suvaržė Tilvyčio kaip satyriko ir modernaus poeto galimybes. Šnekamosios kalbos stiliumi sukūrė epinę publicistinę poemą „Usnynė“, kurios meninė vertė buvo konjunktūriškai perdėta (pažymėta stalinine premija). Pirmoji poemos dalis turi tam tikrą meninę vertę dėl tikslių socialinių ir gamtos detalių prisodrinto reljefiško vaizdo. Laikraštinė publicistika nutolino jį nuo įprasto satyrinio stiliaus knygelėje „Šikšnosparniai“, eliminavo poemos „Daina gyvybės kaina“ meniškumą. Paviršutiniškas aprašinėjimas, plakatiškumas, reportažiškas stilius, okupacinės tikrovės padailinimas neigiamai veikė jo lyrinius ir satyrinius eilėraščius (rink. „Baltijos vėjas“, „Sonetai apie laimę“, „Eilėraščiai“, „Tėvynės laukuos“, „Nameliai mano brangūs“). <ref>[http://lle.llti.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=2376&-find= Vitas Areška. Lietuvių literatūros enciklopedija. V., 2001, p.508]</ref>
| |||