Sergejus Diagilevas: Skirtumas tarp puslapio versijų

| [[1929]] rugpjūčio mėn. 19 d.

[[Vaizdas: Sergej Diaghilev's gravestone in San Michele cemetery (orthodox section) in Venice June 2005.jpg|thumb|Paminklinis akmuo 2005 m. birželis, kapinių sala ''San Michele'', Venecija. Baleto bateliai, laiškai, akmenys ir gėlės)]]

'''Sergejus Pavlovičius Diagilevas''' ({{Ru|Сергей Павлович Дягилев}}; [[1872]] m. [[kovo 31]] d. [[Rusija]] -– [[1929]] m. [[rugpjūčio 19]] d. [[Venecija|Venecijoje]], [[Italija]]) -– [[rusai|rusų]] leidėjas, meno kritikas, artistų [[mecenatas]], baleto impresarijus, rusų baleto trupės įkūrėjas, atradęs daugybe talentų, XX a. pradžioje populiarinęs Rusų baletą Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose; „Rusų sezonų" įkūrėjas.

Sergejus Diagilevas gimė turtingoje šeimoje, [[Novogorodo gubernija|Novgorodo gubernijoje]]. Artėjant [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] gyvavimo pabaigai, baigė [[Permė]]s gimnaziją. [[1890]] metais išsiųstas į sostinę studijuoti [[teisė|teisę]] [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgo]] [[universitetas|universitete]]. Galiausiai be teisės studijų ėmė lankyti paskaitas Sankt Peterburgo [[muzikos konservatorijoja|muzikos konservatorijoje]], kur studijavo [[dainavimas|dainavimą]] ir [[muzika|muziką]]. Manoma, kad polinkį muzikai jis perėmė iš savo pamotės. Baigęs studijas [[1892]] m., Diagilevas toliau nebesvajojo tapti kompozitoriumi (jo dėstytojas profesorius Nikolajus Rimskis -– Korsakovas pasakė jam, kad jis neturįs jokio talento muzikai), nors Diagilevas jau buvo patekęs į įtakingų meninkų ratą. Diagilevas sulaukė pagalbos iš [[Aleksandro Benua]], plėtė savo žinias [[Rusijos]] ir Vakarų meno srityse. Po 2 metų jis atsidavė savo naujai aistrai, netgi keliavo į užsienį studijuoti, galiausiai buvo gerbiamas ir pripažintas kaip vienas iš labiausiai išsilavinusių savo menininkų rate.

1901 m. Volkonskis patikėjo Diagilevui statyti Leo Delibo baletą „Silvija" (mėgstamiausią Aleksandro Benua baletą). Šie du bendražygiai parengė iškilmingą pristatymą, nustebinusį netgi išlepintą imperatoriškojo teatro lankytojų skonį. Po keleto vis didėjancio nuomonių skirtumo Diagilevas savo demonstratyvia maniera atsisakė prisidėti prie kasmetinių gastrolių ruošimo ir buvo tais pačiais metais atleistas, sulaukė paniekos aukštuomenėje. Kai kurie Sergejaus Diagilevo tyrinėtojai kaip pagrindinę šio konflikto priezastį nurodė Diagilevo seksualinę orientaciją (Sergejus Diagilevas buvo homoseksualus). Tačiau vis dėlto jo homoseksualumas buvo žinomas dar anksčiau, todėl jis negalėjo būti laikomas atleidimo priežastimi.

Diagilevo draugai liko jam ištikimi, sekė juo ir padėjo jam rengti parodas, parengtas Meno pasaulio idėja. [[1905]] metais jis parengė milžiniską parodą rusų dailininkų [[portretas|portretistų]] Sankt Peterburge. Diagilevas apkeliavo visą [[Rusija|Rusiją]], ieškodamas anksčiau nematytų Rusijos portretų meno [[šedevras|šedevrų]]. Po 1 metų jis nugabeno didžiulę Rusijos meno parodą į [[Paryžius|Paryzių]]. Tai buvo ilgo bendradarbiavimo su Prancūzija pradžia. [[1907]] m. jis pristatė penkis rusiškos muzikos koncertus [[Paryžius|Paryžiuje]], [[1908]] m. parengė [[Opera|Operą]] „Borisas Godunovas" [[Paryžiaus opera|Paryžiaus operoje]] su solistu [[Fiodoras Šaliapinas|Fiodoru Šaliapinu]]. Sulaukę didžiulio pasisekimo, Sergejaus Diagilevo artistai buvo pakviesti kitais metais grįžti su [[baletas|baletu]] ir opera ir tai vedė prie „Rusų sezonų" rengimo. Diagilevo trupėje buvo geriausi Rusijos šokėjai, tarp kurių -– [[Ana Pavlova]], [[Vaclovas Nižinskis|Vaclavas Nižinskis]], [[Tamara Karsavina]], [[Vera Karali]] ir jų pirmasis pasirodymas [[1909]] gegužės [[19]] d. tapo sensacija.

Diagilevas pradėjo statyti kompozicijas pagal vėlyvąją [[Nikolajus Rimskis-Korsakovas|Nikolajaus Rimskio-Korsakovo]] kūrybą, tokias operas kaip „Gegužės naktis", „Auksinis gaidelis". Diagilevo baletinė versija orkestrinei siuitai „Šecherezada" sukėlė Nikolajaus Rimskio-Korsakovo našlės įniršį; ji vėliau atvirais laiškais, publikuojamais spaudoje, priekaištavo Diagilevui. Diagilevas savo pastatymams panaudojo muziką iš [[Nikolajus Čerepninas|Nikolajaus Čerepnino]] (Narcizas ir aidas [[1911]] m.), [[Klodas Debiusi|Klodo Debiusi]], [[Morisas Ravelis|Moriso Ravelio]] ([[Dafnis ir Chloja]]) 1912 m., [[Erikas Satie]] („Paradas" [[1917]] m.), [[Manuelis de Falla]] („Trikampė skrybėlė" [[1917]] m.) ir kiti. Jo choreografas Michailas Fokinas dažnai pritaikydavo muziką baletui. Diagilevas taip pat dirbo su šokėju ir choreografu [[Leonidas Miasinas|Leonidu Miasinu]]. „Rusų baleto" meniniu vadovu taip pat buvo Leonas Bakstas, kartu jie sukūrė techniškai sudėtingą baleto formą su šou elementais, kuria buvo siekiama apeliuoti į bendrąją publiką, ne tik išsirtinai į aristokratiją. Jo baletai turėjo itakos „art decaux" stiliui.