'''Rudolfas Otas''' (''Rudolf Otto''; [[1869]] m. [[rugsėjo 25]] d. – [[1937]] m. [[kovo 6]] d.) – vokiečių [[liuteronai|liuteronų]] teologas, lyginamosios [[religijotyra|religijotyros]] specialistas.
Gimė [[Painė (Vokietija)|Painės]] miestelyje netoli [[Hanoveris|Hanoverio]]. Lankė [[Hildesheimas|Hildesheimo]] gimnaziją, studijavo [[Erlangeno universitetas|Erlangeno]] ir [[Getingeno universitetas|Getingeno]] universitetuose, parašė disertaciją apie Martino Liuterio [[Šventoji Dvasia|Šventosios Dvasios]] sampratą, habilitaciją apgynė apie Kantą. 1910 m. tapo [[Geseno universitetas|Geseno universiteto]] garbės daktaru, 1915 m. – [[Vroclavo universitetas|Vroclavo universiteto]] profesoriumi (iki tol buvo nepaprastuoju profesoriumi), 1917 m. – [[Marburgo universitetas|Marburgo universiteto]] dieviškosios mokyklos profesoriumi. Ten dirbo iki gyvenimo pabaigos. Nukrito nuo 20 m aukščio bokšto (kiti mano, kad tai buvo bandymas nusižudyti), bet liko gyvas. Nuo 1929 m. nebedirbo. Mirė nuo [[pneumonija|pneumonijos]], palaidotas Marburgo kapinėse.
Rudolfą Otą išgarsino jo 1917 m. parašytas veikalas – „Šventybės idėja“. Otas priešingai nei dauguma kitų to meto religijų žinovų atmetė [[racionalumas|racionalųjį]] religijos pažinimo kelią ir ją nagrinėjo iš iracionalaus pažinimo pusės. Oto požiūriu – [[dievybė]] tai ne [[idėja]], abstrakcija, moralinė [[alegorija]], o baisi galybė, pasireiškianti per Dievo „rūstį“. Šventybė žmogų užburia, priverčia jausti [[baimė|baimę]], siaubą, [[pagarba|pagarbą]] dėl jos gniuždančio pranašumo, galybės visiškos pilnatvės, paslaptingumo (''mysterium''), žavesio (''fascinans'') tuo pat metu. Otas šiuos iracionalius pojūčius įvardijo [[numinoziniai pojūčiai|numinoziniais]].
Rudolfo Oto idėjos padarė didelę įtaką XX a. pr. filosofams, teologams. Otu rėmėsi [[Paul Tillich]], [[Mircea Eliade]], [[C. S. Lewis]] ir kt.
