Jean-Pierre Jeunet: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
S Vikifikavimas, replaced: → (13), 365-376. → 365–376., d'A → d’A (3), *J → * J (14) using AWB |
||
Eilutė 8:
}}
'''Jean-Pierre Jeunet''' (g. [[1953]] m. [[rugsėjo 3]] d.) – prancūzų režisierius, išgarsėjęs tokiais filmais kaip [[Amelija iš Monmartro|„Amelija is Monmartro“]] (Le Fabuleux destin
==Režisieriaus vaikystė ir paauglystė==
Jean-Pierre Jeunet gimė Roane, Prancūzijoje. Jo tėvas dirbo telefonų kompanijoje, o motina buvo mokyklos mokytoja. Kilęs iš paprastos šeimos, būsimasis [[režisierius]] niekada nelankė kino mokyklos ir pats savamoksliškai išmoko filmuoti bei kurti [[animacija|animaciją]]. Pirmuosius filmukus pradėjo kurti sulaukęs vos devynerių, pats konstruodamas dekoracijas lėlėms ir jas apšviesdamas žibintuvėliais.
Vėliau paauglystėje jis pradėjo eksperimentuoti su tikra kino kamera, kurią įsigyjo būdamas 17-kos metų. Pirmuosius savo [[trumpametražis filmas|trumpametražius filmus]] būsimasis režisierius sukūrė dirbdamas telefonų kompanijoje, o paskui pradėjo mokytis [[reklama|reklamų]] ir video klipų kūrimo. Nuo pat vaikystės jaunąjį menininką domino [[fantastiniai filmai]], kuriuose vaizdas, išorinis apipavidalinimas nemažiau svarbūs nei filmo turinys.
==Pažintis su Marc Caro==
Eilutė 21:
Šį ilgalaikį bendradarbiavimą lėmė išskirtinis Caro talentas [[grafika|grafikos]] ir dizaino srityje, jo gabumai kuriant iliustracijas, plakatus, filmams reikalingas dekoracijas, kostiumus ir kaukes bei Jean-Pierre Jeunet pomėgis kurti filmuose tai, kas realiame gyvenime atrodo šiek tiek nukrypę nuo normos, kažkas neįprasto ir šiek tiek keisto.
Pats Marc Caro, viename interviu paklaustas apie bendradarbiavimą su Jean-Pierre Jeunet yra sakęs:
„Jeunet mėgsta aktorių [[Charlie Chaplin]], aš – [[Buster Keaton]]. Jeunet yra režisieriaus [[François Roland Truffaut]] gerbėjas, aš – [[Jacques Tati]]. Jam patinka šunys, man – katės. Bet mes turime vieną dalyką, kuris mus abu vienija – tai noras kurti. Tai yra aukščiau už visus kitus troškimus, noras patiems kurti filmus, o ne kažkam kitam padėti tai daryti.“ <ref> [Ezra, Elisabeth, Contemporary Film Directors. Jean-Pierre Jeunet, 2008] </ref>.
==Karjeros pradžia trumpametražių filmų festivaliuose==
Jean-Pierre Jeunet kartu su kolega Marc Caro sukūrė du trumpametražius filmukus '''
Po to sekė daugiau kaip metus trukęs parengiamasis darbas naujam filmui, abu pradedantieji režisieriai kartu iki smulkmenų derino scenarijų, kostiumų ir dizaino klausimus, kol 1981 metais ekranuose pasirodė trečiasis jų bendras filmas '''Le bunker de la dernière rafale''' (The bunker of the last shots). Šis filmas buvo fantastinė istorija apie kylančią paranoją tarp kareivių, užstigusių požemyje. Šis darbas taip pat neliko nepastebėtas, Prancūzijoje pelnė keletą festivalinių prizų.
Po trijų darbų kartu su kolega Marc Caro, Jean- Pierre Jeunet sukūrė dvi istorijas savanrankiškai '''Pas de repos pour Billy Brakko''' (No rest for Billy Braco,1984) ir
==Pilno metražo filmai==
Eilutė 38:
Kitu bendru dviejų draugų darbu tapo filmas '''La cite des enfants perdus'''(The City of Lost Children), kurio kūrybinis procesas truko beveik ketverius metus. Šis filmas – tai epinė futūristinė fantazija gausi dekoracijų, specialiųjų efektų ir dar keistesnių filmo personažų. Pagrindinė filmo ašis sukasi apie filmo herojų mokslininką Kranką, kuris kankinamas [[nemiga|nemigos]], pagrobia keletą vaikų norėdamas pavogti jų sapnus, tačiau paslėpti ir izoliuoti nuo išorinio pasaulio vaikai sapnuoja vien košmarus.
Nors filmas buvo tinkamas žiūrėti ir vaikams, kai kurie jį apibūdino kaip „žiaurų“, į tai filmo autoriai atsakė, jog “filmas nežiauresnis nei [[Pinokis]] ar [[Bembis]]”.
Šių dviejų filmų sėkmė paskatino pradedančiuosius režisierius išvykti į [[Holivudas|Holivudą]] ir laikinai ten apsigyventi, nes Jean- Pierre Jeunet gavo pasiūlymą režisuoti ketvirtąją filmo '''Alien: Resurrection'''dalį. Caro Jean-Pierre Jeunet į Ameriką atlydėjo tik kaip kostiumų ir bendro filmo dizaino klausimų patarėjas, vėliau Caro atsiskyrė nuo Jeunet ir pradėjo solo karjerą iliustracijų ir kompiuterinės grafikos srityje. Nors naujasis Jeunet darbas kuriant „Alien: Resurrection“ buvo įvertintas gana kritiškai, tačiau Jean-Pierre Jeunet pasisėmė naujos patirties ir grįžo į Prancūziją pasirengęs sukurti naują filmą jau savarankiškai.
Eilutė 46:
==„Amelija iš Monmartro“ ==
2000 metais, po dviejų sėkmingų darbų su Marc Caro ir vieno bendradarbiavimo projekto su amerikiečiais, Jeunet padedamas [[Guillaume Laurant]] parašė naują istoriją filmui, kurioje panaudojo daug skirtingų detalių, kurias jau buvo užsirašęs iš anksčiau, visas kilusias mintis ir idėjas pasižymėdamas užrašų knygelėje, taip pat filme naujas formas įgavo perdarytos idėjos iš ankstesnio jo sukurto trumpametražio filmuko „Foutaises”. Įdomu ir tai, kad didžiają dalį filmo Jeunet nufilmavo Paryžiaus rajone, kur ir pats gyveno – [[Monmartre]]. Taip dienos šviesą išvydo „Le Fabuleux destin d'Amélie Poulain”, Lietuvoje žinomas kaip „ Amelija iš Monmartro”, kuris Prancūzijoje tapo vienu didžiausiu hitu per visą šalies istoriją.
Šiame filme vaidinusi prancūzų aktorė [[Audrey Tautou]] pasauliui buvo parodyta kaip iš prigimties švelni, miela mergaičiukė, kurianti kitų žmonių laimę mažomis mielomis smulkmenomis. Kritikų filmas „Amelija iš Monmartro“ buvo apibūdintas kaip daug lengvesnis ir labiau [[romantika|romantiškas]] kūrinys nei iki šiol kurti Jean-Pierre Jeunet darbai, manoma, kad tai daugiausiai nulėmė tik labai minimalus jo bendradarbio Marc Caro dalyvavimas šio filmo kūrybiniame procese. Nepaisant to, šis filmas sulaukė kritikų pagyrų ir komercinės sėkmės pasauliniu mastu bei laimėjo net 4 Cezario apdovanojimus. Režisierius Jean-Pierre Jeunet už šį filmą taip pat gavo [[European Film Awards]] apdovanojimą kaip geriausias režisierius. 2002 metais šis filmas buvo nominuotas ir
==„Ilgos sužadėtuvės“==
Eilutė 57:
2007 metais Jeunet buvo pradėjęs režisuoti rašytojo [[Yann Martel]] romaną [[Life of Pi]], bet dėl finansinių priežasčių iš režisieriaus pareigų pasitraukė.
2009 metų rugsėjo 15 dieną [[Toronto filmų festivalis|„Toronto filmų festivalyje“]] pristatytas naujausias režisieriaus darbas – filmas [[Micmacs à tire-larigot]]. Šis filmas – tai [[satyra]] apie pasaulinę ginklų prekybą.
Jeunet taip pat režisuoja nemažai reklaminių klipų, tarp jų vienas naujausių
== Režisieriaus filmams būdingiausi bruožai==
* Jeunet filmuose paprastai vaidina nestandartinių veido bruožų aktoriai
* Pagrindiniai filmų personažai dažnai būna našlaičiai arba netekę bent vieno iš tėvų.
* Dažniausiai filmo siužeto pagrindinė linija yra romantinė istorija tarp dviejų savanrankiškus požiūrius turinčių personažų (kaip Nino ir Amelija iš filmo „Amelija iš Monmartro”, Matilda ir Manekas iš filmo „Ilgos sužadėtuvės“ bei kitų)
* Visuose filmuose vaidina aktorius [[Dominique Pinon]] bei labai dažnai filmuose vaidmenis atlieka aktoriai [[Jean-Claude Dreyfus]], [[Ticky Holgado]] ir [[Rufus]].
* Jeunet filmuose naudojamas labai platus spalvų spektras padedantis kurti surrealistinę, fantastinę aplinką.
* Režisieriaus filmams taip pat būdingas išdaigiškas, netikėtas humoro panaudojimas
* Filmų personažai dažnai vaizduojami kiek niaurotiškai, jiems būdingas ritualinis elgesys ir [[magija|magiškas]] mąstymo būdas
==Jeunet filmų kritika==
Nors dauguma režisieriaus filmų yra pelnę nemažai apdovanojimų bei sulaukia palankių kino [[kritika|kritikų]] vertinimų, kai kurie mokslininkai, turinėjantys filmų režisūrą, į Jean –Pierre Jeunet žiūri pakankamai įtariai, kartais netgi kiek iš aukšto.
Pasak Jeunet kūrybą tyrinėjusios [[Elisabeth Ezros]], labiausiai režisieriaus filmai yra kritikuojami dėl pernelyg stiprios reklaminės [[estetika|estetikos]] įtakos bei per didelio sentimentalumo. Kai kurie jų taip pat priekaištauja režisieriui dėl per didelio jo filmų [[teatras|teatralumo]] ir dėl to, kad režisierius yra nepakankamai spontaniškas. Daugumai užkliūva ir tai, jog Jeunet filmuose per daug lygumo, lengvumo ir glotnumo.
Anot Elisabeth Ezros, tai, kad režisierius gausiai naudoja skaitmenines naująsias technologijas bei kompiuterinę grafiką yra pasėkmė besikeičiančio pasaulio, tam, kad būtum inovatyvus nebeužtenka tik žengti pirmyn realybės dimensijose, bet svarbu tyrinėti ir tai, kas slepiasi po materialiuoju pasauliu – būtent šias dvi erdves realaus ir virtualaus pasaulio atsiminimus, istoriją bei troškimus ir perteikia režisierius Jean-Pierre Jeunet su kiekvienu savo nauju filmu.
Tai, kad režisieriaus darbai sulaukia didelio žiūrovų dėmesio ir palankumo kartu yra ir Jeneut [[Achilo kulnas]] – būtent jo populiarumas neretai verčia mokslininkus į šį kūrėją žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu. Kadangi Jeunet daug dėmesio skiria kiekvienai detalei, kuri būna suplanuota minutės tikslumu, kartais kritikai jį puola ir dėl to, kad šis filmo formą iškelia aukščiau turinio.
Eilutė 95:
== Šaltiniai ==
* Ezra, Elisabeth, Contemporary Film Directors. Jean-Pierre Jeunet, 2008
* Lanzoni, Remi Fournier, French Cinema: from its beginnings to the present, 2005, p.
* Vanderschelden, Isabelle, Le Fabuleux destin
* [[:en:Jean-Pierre_|Jeunet Jean Pierre Jeunet filmografija (angl.wikipedia)]]
* [http://www.imdb.com/name/nm0000466/bio Trumpa režisieriaus biografija imdb (internetinėjė filmų duomenų bazėje) ]
* [http://jpjeunetlesite.online.fr/ Oficialus režisieriaus tinklalapis]
* [http://www.greencine.com/article?action=view&articleID=351&pageID=641 Interviu su Jean-Pierre Jeunet apie jo kuriamus filmus "Greencine"]
{{DEFAULTSORT:Jeunet, Jean-Pierre}}
| |||