Grigalius I: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Šventasis Grigalius I Didysis''' ({{lot|San Gregorio I Magno}}, tikrasis vardas Antonello da Messina, [[540]] m. Roma -– [[604]] m. [[kovo 12]] d. ten pat) – [[Romos katalikų bažnyčia|Romos katalikų bažnyčios]] popiežius nuo [[590]] m. [[rugsėjo 3]] d. iki mirties. Šventasis, šventė -– [[rugsėjo 3]] d., iki [[1969]] m. -– [[kovo 12]] d. Bažnyčios tėvas, nuo [[1295]] m. [[Bažnyčios mokytojai|Bažnyčios mokytojas]].

Gimė Aničių senatorių šeimoje, tėvas senatorius Gordianas, motina – [[Šventoji Silvija|Silvija]]. Mirus tėvui [[572]] m. išrinktas Romos [[prefektas|prefektu]]. Nuo [[575]] m. [[benediktinai|benediktinas]]. 575 m. savo dvaruose įkūrė 6 vienuolynus [[Sicilija|Sicilijoje]], vieną -– Romoje. Nuo [[585]] m. [[abatas]]. [[579]]-585 m. popiežiaus [[Pelagijus II|Pelagijaus II]] nuncijus [[Konstantinopolis|Konstantinopolyje]], nuo [[586]] m. jo patarėjas.

Per savo pontifikatą sutvarkė bažnytinių žemių valdymą (''Patrimonium S. Petri'') -– pagrindė būsimą [[Vatikanas|Popiežiaus valstybę]]. Didino popiežiaus valdas, dalį pajamų skyrė karitatyvinei veiklai -– steigė prieglaudas ir ligonines, maitino varguomenę, išpirkinėjo belaisvius. Romos bažnytinę valdžią padarė nepriklausomą nuo [[Bizantijos imperatorius|Bizantijos imperatoriaus]], organizavo vidurio Italijos gynybą nuo [[langobardai|langobardų]], diplomatiniais būdais siekė [[Bizantija|Bizantijos]] ir langobardų taikos.

Sureguliavo Romos ir [[Ispanija|Ispanijos]], [[Gauja|Gaujos]], [[Ilyrija|Ilyrijos]], [[Afrika|Afrikos]] bažnyčių santykius. Kovojo su erezijomis ([[Eutichas|Eutichu]], [[donatininkai]]s, [[arijonai]]s). Gynė popiežiaus primatą Bažnyčioje. Kaip atsvarą Konstantinopolio patriarchui prisiėmė titulą „Dievo tarnų tarnas“ (''servus servorum Dei''), kuris iki šiol priskiriamas popiežiui. Jo pastangomis Šventasis Sostas tapo aukščiausiu Katalikų bažnyčios autoritetu.

Reformavo Bažnyčios [[liturgija|liturgiją]] (''Sacramentarium Gregorianum''), [[Mišios|Mišias]] (''Ordus Gregorianus'') ir bažnytinį giedojimą (''Cantus Gregorianus''). Įvedė privalomą visuotinį dvasininkų [[celibatas|celibatą]]. Rūpinosi kunigų švietimu. [[Šv. Augustinas|Šv. Augustino]] teologiją pritaikė dvasininkams ugdyti, rūpinosi jų drausme ir morale, skatino vienuolinį gyvenimo būdą, teikė privilegijų [[vienuolis|vienuoliams]]. Steigė misijas [[anglosaksai|anglosaksų]] ir [[germanai|germanų]] šalyse. Apkrikštijo langobardus, skatino žmonių pamaldumą.

Kūrė liturginius [[himnas|himnus]], sudarė sakramentų apeigyną ir antifonų rinkinį. Sekė Bažnyčios tėvų mokymu, jį interpretavo, populiarino. Jo veikalai turėjo įtakos viduramžių teologinei [[literatūra]]i.

Vaizduojamas aukšto ūgio, tamsiaplaukis, popiežiaus drabužiais, su pastoralu, patarnaujantis vargšams. Atributai -– [[balandis]], [[tiara]], [[knyga]]. Bažnytinio mokslo, mokslininkų ir besimokančiųjų, [[choras|chorinio]] ir [[choralas|choralinio]] giedojimo ([[Grigališkasis giedojimas]]), kasybos, mūrininkų globėjas. Paskelbtas šventuoju. Tikima, kad saugo nuo [[maras|maro]] ir [[podagra|podagros]].<ref>{{VLE|VII|160||Grigalius I}}</ref>