Georg Wilhelm Friedrich Hegel: Skirtumas tarp puslapio versijų

Gimė 1770 m. rugpjūčio 27 d. [[Štutgartas|Štutgarte]], Vokietijoje, biurokrato tėvo šeimoje. Mokėsi Štutgarto gimnazijoje, kur jis susipažino su graikų ir romėnų klasika. Tėvas norėjo, kad jis būtų dvasininkas ir nuo 1788 iki 1793 m. jis studijavo teologiją [[Tiubingenas|Tübingen]] universiteto seminarijoje. Besimokydamas susidraugavo su Friedrich Hölderlin ir Friedrich W. J von Schelling ir tapo neišskiriamais draugais.

1800 m. G.Hėgelis susidomėjo kritiška [[Immanuel Kant|Imanuelio Kanto]] filosofija. 1801 m. susitiko su savo draugu Friedrich W. J von Schelling, kur redagavo kritišką filosofijos žurnalą. Tais pačiais metais G. Hėgelis išleidžia savo pirmąją esė.1807 m. išleidžia savo pirmąjį didelį darbą „Die Phänomenologie des Geistes“ (Dvasios fenomoligiją).

Gavęs pasiūlymus paštu iš Erlangeno ir Heidelbergo universitetų Berlyne, G. Hėgelis pasirinko [[Heidelbergo universitetas|Heidelbergo universitetą]] ir 1816 m. pradėjo darbą jame. 1817 m. išleidžia „Enzyklopädie der philosophischen Wissenschaften“ (The Encyclopedia of the Philosophical Sentence).

1831 m. rugpjūtį choleros epidemija pasiekė Berlyną ir G. Hėgelis paliko miestą, apsistodamas Kreuzberge. Naujas semestras prasidėjo spalį ir būdamas silpnos sveikatos vokiečių filosofas sugrįžo į [[Berlynas|Berlyną]], su (klaidingu) įspūdžiu, kad epidemija sumažėjo ir beveik po mėnesio 1831 m. lapkričio 14 d. mirė.

'''Hegelio filosofija''' yra paskutinis vokiečių idealizavimo raidos etapas; ją galima traktuoti kaip graikų filosofijos, krikščioniškojo subjektyvizmo ir naujųjų amžių filosofijos sintezę. Jis siekė apimti ir išreikšti universalius filosofijos motyvus jos turinio ir tapsmo požiūriu.

'''Filosofijos objektas''' yra absoliutus, kurį Hegelis tapatino su [[Dievas|Dievu]] ir vadino absoliučia idėja, pasauline dvasia, pasauliniu protu. Absoliutas adekvačią formą įgyja tik gryname mąstyme, todėl filosofija nagrinėja tik mąstymo lygmenį pasiekusį sąmonės turinį. '''Filosofija''' yra mąstymas, kurio negali paaiškinti už jo esančios prielaidos ar sąlygos: empirinis patyrimas arba amžinosios, apriorinės tiesos. Mąstymas operuoja mintimis, sąvokomis ir idėjomis. Hegelio filosofijoje šis sąmonės turinys (idėja) traktuojamas ne tik kaip substancija, bet ir kaip subjektas – mąstymas yra veiklus, subjektas jame yra pats mąstymas. '''Filosofija''' galiausiai yra mąstymas apie mąstymą, kuris rutuliojasi pats iš savęs įgyvendindamas pagrindinį tikslą – tiesą. Pažinimas neieško bendrybių, nes jos tėra tuščios abstrakcijos. Tikroviškas mąstymas yra abstraktumo kilimas į konkretumą. Tikrasis konkretumas yra netiesioginis juslinis suvokimas, bet pati save atskleidžianti, papildanti mintis. [[Mokslas]] yra konkretesnis už stebėjimą.

Mąstymo (kaip ir visko) judėjimo principas yra '''[[dialektika]]''', pagrįsta mąstyme, pažinime, filosofijoje egzistuojančiu visuotiniu ryšiu ir būtinumu. Mąstymo varomoji jėga yra prieštaravimai: idėja neigia pati save, bet šis neigimas įveikiamas – tai yra pradinio turinio išplėtojimas, aukštesnis jo atskleidimas. Šis pirmiausia mąstymui būdingas dvigubas neigimas, neigimo neigimas (jam paklūstantį mąstymą filosofas vadino spekuliatyviu mąstymu), bet kokį vystymąsi išskaido trinarėmis (''[[tezė]]-antitezė-[[sintezė]]'') pakopomis, '''[[triada]]''' yra Hegelio kūrimo principas. '''Mąstymas''' yra [[Subjektas|subjekto]] ir [[Objektas|objekto]] tapatybės įsisąmoninimas, savęs atpažinimas, savimonė. Filosofijos ir religijos objektas (absoliutas), todėl absoliutų žinojimą filosofas apibūdina kaip Dievo savimonę žmoguje. Šio žinojimo etapai yra Dievo būtis iki pasaulio sukūrimo, Dievo susvetimėjimas materialiame kūrinių pasaulyje ir Dievo sugrįžimas iš savo kūrinių į save patį, savęs mąstymą.

Absoliučios idėjos sklaidą atitinka Hegelio filosofijos 3 dalys: '''logika''' ([[Ontologija]]), '''gamtos filosofija''' ir '''dvasios filosofija'''.

Hegelis '''gamtos filosofijoje''' gamtą traktavo kaip mąstančio proto kūrinį. Gamta yra idėjos suišorėjimas, jos kitabūtis, nuopolis. Gamtoje idėja negali įgyti adekvačios išraiškos, nes gamta yra jai svetimo idealaus turinio išorinė išraiška, neturinti vidinių raidos potensijų. Gamtoje slypi prieštaravimas: kaip baigtinių daiktų sritį ją valdo būtinumas, o joje, kaip idėjos kitabūtyje, vyrauja vidinis tikslingumas. Pastarasis yra gamtos įveikos galimybė.

'''Dvasios filosofijoje''' Hegelis nagrinėjo idėjos sugrįžimą iš kitabūties į save kaip susvetimėjimo įveiką. Dvasia yra gamtos, materijos priešingybė, ji kyla ne iš pačios gamtos, o tik išsivaduodama iš jos. Idėjos sugrįžimas įvyksta žmogaus, jo socialinio gyvenimo, dvasinės veiklos formų tapsme. Tik įveikdamas gamtos svetimumą absoliutas įsisąmonina save kaip dvasią. Dvasios tapsmas pereina 3 pakopas – '''subjektyviosios''', '''objektyviosios''' ir '''absoliučiosios''' dvasios.

* '''Subjektyviojoje dvasioje''' žmogus iš pradžių iškyla kaip betarpiškai kūniškas, po to įsisąmonina sielos priešingumą kūnui, galiausiai suvokia save kaip dvasinę esybę.

* '''Absoliučioji teisė''' – išorinė laisvos valios buvimo forma, t. y įstatymų forma. Asmenybėje glūdi teisumas, todėl aš privalau būti kaip asmuo ir gerbti kitus kaip asmenis.

'''Hegelizmas''' – didinga filosofijos sistema, kurioje ankstesnės filosofijos įgijo savo vietą ir prasmę. G.W. F.Hegelio idėjas toliau plėtojo '''hėgelizmas''' ir '''neohėgelizmas'''. Jo filosofiją interpretavo S. Kierkegaard‘as, K. Marxas, M. Heideggeris, H. G.Gadameris ir kiti.

„Dvasios fenomenologija" (1807, liet.1997), „Logikos mokslas (1812-16), „Filosofijos mokslų enciklopedija (1817), „Teisės filosofijos apmatai (1820, liet.2000). Po G.W.F.Hegelio mirties jo mokiniai išleido „Istorijos filosofiją“ (liet. 1990), „Religijos filosofiją“, „Filosofijos istoriją“ („Filosofijos istorijos paskaitos“, liet. 3t. 1999-20011999–2001).

* Istorijos filosofija / (iš vokiečių kalbos vertė [[Arvydas Šliogeris]]). – Vilnius, 1990. – 494 p.

* ''Dvasios fenomenologija'' / iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė [[Arvydas Šliogeris]], 1997. – 593 p.

* ''Filosofijos istorijos paskaitos: trys tomai'' / iš vokiečių kalbos vertė ir lietuviškojo leidimo pratarmę parašė [[Albinas Lozuraitis]]. – Vilnius, 1999-20011999–2001. – 3 t.