Georg Wilhelm Friedrich Hegel: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
Vikifikavimas, replaced: → (11), 1999-2001) → 1999–2001) (2) using AWB
S (r2.5.4) (robotas Keičiama: tpi:Georg Wilhelm Friedrich Hegel)
S (Vikifikavimas, replaced: → (11), 1999-2001) → 1999–2001) (2) using AWB)
 
== Biografija ==
Gimė 1770 m. rugpjūčio 27 d. [[Štutgartas|Štutgarte]], Vokietijoje, biurokrato tėvo šeimoje. Mokėsi Štutgarto gimnazijoje, kur jis susipažino su graikų ir romėnų klasika. Tėvas norėjo, kad jis būtų dvasininkas ir nuo 1788 iki 1793 m. jis studijavo teologiją [[Tiubingenas|Tübingen]] universiteto seminarijoje. Besimokydamas susidraugavo su Friedrich Hölderlin ir Friedrich W. J von Schelling ir tapo neišskiriamais draugais.
[[Vaizdas:Hegel.jpg|miniatiūra|150px|kairėje|Hėgelis]]
„Vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai“
Baigęs [[Tiubingenas|Tübingo]] universitetą, persikėlė gyventi į [[Bernas|Berną]], vėliau į Frankfurtą, kur dirbo privačiu korepetitoriumi. Kai tėvas mirė, paveldėjo nemažą pinigų sumą ir metė korepetitoriaus darbą, atsidėdamas darbu ties socialinėmis temomis.
 
1800 m. G.Hėgelis susidomėjo kritiška [[Immanuel Kant|Imanuelio Kanto]] filosofija. 1801 m. susitiko su savo draugu Friedrich W. J von Schelling, kur redagavo kritišką filosofijos žurnalą. Tais pačiais metais G. Hėgelis išleidžia savo pirmąją esė.1807 m. išleidžia savo pirmąjį didelį darbą „Die Phänomenologie des Geistes“ (Dvasios fenomoligiją).
 
Gavęs pasiūlymus paštu iš Erlangeno ir Heidelbergo universitetų Berlyne, G. Hėgelis pasirinko [[Heidelbergo universitetas|Heidelbergo universitetą]] ir 1816 m. pradėjo darbą jame. 1817 m. išleidžia „Enzyklopädie der philosophischen Wissenschaften“ (The Encyclopedia of the Philosophical Sentence).
[[Vaizdas:Hegel-and-Napoleon-in-Jena-1806.jpg|miniatiūra|150px|right|Hėgelis (dešinėje) ir [[Napoleonas]] [[Jėna|Jėnoje]] [[1806]] m. Iliustracija žurnale ''Harper's Magazine'' [[1895]] m.]]
1831 m. rugpjūtį choleros epidemija pasiekė Berlyną ir G. Hėgelis paliko miestą, apsistodamas Kreuzberge. Naujas semestras prasidėjo spalį ir būdamas silpnos sveikatos vokiečių filosofas sugrįžo į [[Berlynas|Berlyną]], su (klaidingu) įspūdžiu, kad epidemija sumažėjo ir beveik po mėnesio 1831 m. lapkričio 14 d. mirė.
 
== Filosofija ==
 
'''Hegelio filosofija''' yra paskutinis vokiečių idealizavimo raidos etapas; ją galima traktuoti kaip graikų filosofijos, krikščioniškojo subjektyvizmo ir naujųjų amžių filosofijos sintezę. Jis siekė apimti ir išreikšti universalius filosofijos motyvus jos turinio ir tapsmo požiūriu.
 
'''Filosofijos objektas''' yra absoliutus, kurį Hegelis tapatino su [[Dievas|Dievu]] ir vadino absoliučia idėja, pasauline dvasia, pasauliniu protu. Absoliutas adekvačią formą įgyja tik gryname mąstyme, todėl filosofija nagrinėja tik mąstymo lygmenį pasiekusį sąmonės turinį. '''Filosofija''' yra mąstymas, kurio negali paaiškinti už jo esančios prielaidos ar sąlygos: empirinis patyrimas arba amžinosios, apriorinės tiesos. Mąstymas operuoja mintimis, sąvokomis ir idėjomis. Hegelio filosofijoje šis sąmonės turinys (idėja) traktuojamas ne tik kaip substancija, bet ir kaip subjektas – mąstymas yra veiklus, subjektas jame yra pats mąstymas. '''Filosofija''' galiausiai yra mąstymas apie mąstymą, kuris rutuliojasi pats iš savęs įgyvendindamas pagrindinį tikslą – tiesą. Pažinimas neieško bendrybių, nes jos tėra tuščios abstrakcijos. Tikroviškas mąstymas yra abstraktumo kilimas į konkretumą. Tikrasis konkretumas yra netiesioginis juslinis suvokimas, bet pati save atskleidžianti, papildanti mintis. [[Mokslas]] yra konkretesnis už stebėjimą.
 
Mąstymo (kaip ir visko) judėjimo principas yra '''[[dialektika]]''', pagrįsta mąstyme, pažinime, filosofijoje egzistuojančiu visuotiniu ryšiu ir būtinumu. Mąstymo varomoji jėga yra prieštaravimai: idėja neigia pati save, bet šis neigimas įveikiamas – tai yra pradinio turinio išplėtojimas, aukštesnis jo atskleidimas. Šis pirmiausia mąstymui būdingas dvigubas neigimas, neigimo neigimas (jam paklūstantį mąstymą filosofas vadino spekuliatyviu mąstymu), bet kokį vystymąsi išskaido trinarėmis (''[[tezė]]-antitezė-[[sintezė]]'') pakopomis, '''[[triada]]''' yra Hegelio kūrimo principas. '''Mąstymas''' yra [[Subjektas|subjekto]] ir [[Objektas|objekto]] tapatybės įsisąmoninimas, savęs atpažinimas, savimonė. Filosofijos ir religijos objektas (absoliutas), todėl absoliutų žinojimą filosofas apibūdina kaip Dievo savimonę žmoguje. Šio žinojimo etapai yra Dievo būtis iki pasaulio sukūrimo, Dievo susvetimėjimas materialiame kūrinių pasaulyje ir Dievo sugrįžimas iš savo kūrinių į save patį, savęs mąstymą.
 
Absoliučios idėjos sklaidą atitinka Hegelio filosofijos 3 dalys: '''logika''' ([[Ontologija]]), '''gamtos filosofija''' ir '''dvasios filosofija'''.
 
Logikos objektas yra absoliuti idėja pati savaime, nepriklausanti nuo realizavimosi pasaulyje. Ji išskleidžia grynąjį absoliuto turinį, yra grynasis mąstymas. Hegelio logika peržengia formaliosios logikos ribas – neapsiriboja mąstymo formomis, bet siekia atskleisti vidinį, savaiminį jo turinio plėtojimąsi, yra '''dialektinė logika'''. Joje filosofas absoliučią idėją išdėstė kaip vieną iš kitos kylančių mąstymo kategorijų seką, kurių įrodymas yra pati jų sisteminė vienybė. [[Logika|Logikos]], kaip pradinio idėjos sklaidos etapo, įteisinimas suteikė Hegeliui loginius [[Idealizmas|idealizmo]] ir panlogizmo pavadinimus.
 
Hegelis '''gamtos filosofijoje''' gamtą traktavo kaip mąstančio proto kūrinį. Gamta yra idėjos suišorėjimas, jos kitabūtis, nuopolis. Gamtoje idėja negali įgyti adekvačios išraiškos, nes gamta yra jai svetimo idealaus turinio išorinė išraiška, neturinti vidinių raidos potensijų. Gamtoje slypi prieštaravimas: kaip baigtinių daiktų sritį ją valdo būtinumas, o joje, kaip idėjos kitabūtyje, vyrauja vidinis tikslingumas. Pastarasis yra gamtos įveikos galimybė.
 
'''Dvasios filosofijoje''' Hegelis nagrinėjo idėjos sugrįžimą iš kitabūties į save kaip susvetimėjimo įveiką. Dvasia yra gamtos, materijos priešingybė, ji kyla ne iš pačios gamtos, o tik išsivaduodama iš jos. Idėjos sugrįžimas įvyksta žmogaus, jo socialinio gyvenimo, dvasinės veiklos formų tapsme. Tik įveikdamas gamtos svetimumą absoliutas įsisąmonina save kaip dvasią. Dvasios tapsmas pereina 3 pakopas – '''subjektyviosios''', '''objektyviosios''' ir '''absoliučiosios''' dvasios.
 
* '''Subjektyviojoje dvasioje''' žmogus iš pradžių iškyla kaip betarpiškai kūniškas, po to įsisąmonina sielos priešingumą kūnui, galiausiai suvokia save kaip dvasinę esybę.
 
* '''Objektyvioji dvasia''' – tos gyvenimo formos (teisė, moralė, dorovė), kurias sukuria žmonių visuomenė.
 
Pasaulio proto galia turi ir savo laikinį, istorinį, matmenį, nes protingumas visuotinėje istorijoje reiškėsi žmonių veiksmais. '''Istorijos filosofijoje''' Hegelis teigė, kad istorijos pagrindas, tikrasis jos subjektas yra protas, nes tik jis valdo pasaulį. '''[[Protas]]''' yra visuomenės gyvenimą ir kaitą lemiantis vidinis veiksnys. Galiausiai protas sutampa su pačia istorijos tikrove; tuo pagrįstas Hegelio teisės filosofijos teiginys, kad visa, kas tikra, yra protinga, ir visa, kas protinga, yra tikra. '''[[Istorija]]''' yra nuoseklus pasaulinio proto atsiskleidimas, todėl filosofas pirmenybę teikė ne idealui, bet tikrovei. '''[[Protas]]''' nesitenkina idealu, yra toks stiprus, kad pats įsigali tikrovėje. Žmonės, savo veiksmais įgyvendinantys pasaulinio proto tikslus, dažniausiai jų nesuvokia, vadovaujasi asmeninio pobūdžio motyvais. Individualios žmonių laimės kategorija pačiai istorijai nepritaikoma. Tik herojai yra arčiau pasaulinio proto tikslų, galbūt todėl jų likimai dažniausiai būna tragiški.
 
'''Hegelio filosofija''' yra racionalistinė, panlogistinė, panteistinė. Substancijos ir subjekto vienybės principas apima beveik visas pažinimo, žinojimo, dvasinės veiklos sritis.
 
== Hegelio teisės filosofija ==
Teisės mokslas Hegeliui neabejotinai yra filosofijos dalis, [[filosofas]] ją vadina teisės filosofija, tačiau tai, ką jis vadina, yra tik teisės pagrindai. Pasak Hegelio, [[teisė]] susideda iš 3 dalių:
* '''Absoliučioji teisė''' – išorinė laisvos valios buvimo forma, t. y įstatymų forma. Asmenybėje glūdi teisumas, todėl aš privalau būti kaip asmuo ir gerbti kitus kaip asmenis.
* '''Moralė''' – subjektyvi nuomonė (individuali). Moralei valstybės įstatymai negali būti taikomi, nes moralumo esmei aš esu pats sau ir išorinis poveikis neturi jokios esmės.
* '''Dorovė''' – objektyviosios ir subjektyviosios teisės vienovė. Vienovėje pasireiškia 3 institucijos:
== Hegelizmas ==
 
'''Hegelizmas''' – didinga filosofijos sistema, kurioje ankstesnės filosofijos įgijo savo vietą ir prasmę. G.W. F.Hegelio idėjas toliau plėtojo '''hėgelizmas''' ir '''neohėgelizmas'''. Jo filosofiją interpretavo S. Kierkegaard‘as, K. Marxas, M. Heideggeris, H. G.Gadameris ir kiti.
 
== Svarbiausi veikalai ==
 
„Dvasios fenomenologija" (1807, liet.1997), „Logikos mokslas (1812-16), „Filosofijos mokslų enciklopedija (1817), „Teisės filosofijos apmatai (1820, liet.2000). Po G.W.F.Hegelio mirties jo mokiniai išleido „Istorijos filosofiją“ (liet. 1990), „Religijos filosofiją“, „Filosofijos istoriją“ („Filosofijos istorijos paskaitos“, liet. 3t. 1999-20011999–2001).
 
== Vertimai į lietuvių kalbą ==
* Istorijos filosofija / (iš vokiečių kalbos vertė [[Arvydas Šliogeris]]). – Vilnius, 1990. – 494 p.
* ''Dvasios fenomenologija'' / iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė [[Arvydas Šliogeris]], 1997. – 593 p.
* ''Filosofijos istorijos paskaitos: trys tomai'' / iš vokiečių kalbos vertė ir lietuviškojo leidimo pratarmę parašė [[Albinas Lozuraitis]]. – Vilnius, 1999-20011999–2001. – 3 t.
* ''Teisės filosofijos apmatai, arba Prigimtinės teisės ir valstybės mokslo metmenys'' / iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė [[Loreta Anilionytė]]. – Vilnius, 2000. – 507 p., Mintis
 
427 096

pakeitimai