Camille Saint-Saëns: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.6.4) (robotas Pridedama: be-x-old:Каміль Сэн-Санс |
S Vikifikavimas, replaced: → (5), l'O → l’O using AWB |
||
Eilutė 39:
Būdamas dešimties K. Sen Sansas galėjo atmintinai pagroti 32 L. van Bethoveno sonatas.
Kalbos apie jo nepaprastus koncertus pasklido po visą [[Europa|Europą]] ir net [[JAV]], kur apie jį parašė [[Bostonas|Bostono]] laikraštis. Vėliau K. Sen Sansas studijavo
Būdamas šešiolikos K. Sen Sansas parašė savo pirmąją [[simfonija|simfoniją]]; antrąją pavadino ''Simfonija Nr. 1 E-flat major'', kuri, atlikta [[1853]] m., sukėlė daugelio kritikų ir kompozitorių susižavėjimą. [[Hektoras Berliozas]], vėliau taip pat tapęs geru Sen Sanso bičiuliu, užsiminė, jog ''Il sait tout, mais il manque d'inexpérience'' (jis žino viską, tik stokoja nepatyrimo).
== Branda ==
Pragyvenimui K. Sen Sansas uždarbiavo grodamas vargonais įvairiose Paryžiaus [[bažnyčia|bažnyčiose]]. Jo savaitinės variacijos apstulbindavo paryžiečius, o [[Ferencas Listas|F. Listą]] pastūmėjo jį paskelbti garsiausiu pasaulio vargonininku.
Nuo [[1861]] iki [[1865]] m. Sen Sansas dirbo [[fortepijonas|fortepijono]] profesoriumi [[Niedermeyer]] mokykloje, kur nustebindavo į konservatyvią mokymo programą greta [[Bachas|Bacho]] bei [[Mocartas|Mocarto]] įtraukdamas ir modernesnę [[Ferencas Listas|Listo]], [[Charles Gounod|Gounodo]], [[Šumanas|Šumano]], [[Hektoras Berliozas|Berliozo]], [[Richardas Vagneris|Vagnerio]] muziką. Vieni jo geriausių mokinių buvo [[André Messageris]] ir [[Gabrielis Fauré]].
Sen Sansas buvo daugialypis [[intelektualas]]. Dar labai jaunas būdamas jis ėmė studijuoti [[geologija|geologiją]], [[archeologija|archeologiją]], [[botanika|botaniką]], lepidopteriją (drugių kolekcionavimą). Jis buvo ir [[matematika|matematikos]] ekspertas. Dalyvavo mokslinėse diskusijose su mokslininkais, rašė mokslinius straipsnius apie [[akustika|akustiką]], okultinius mokslus, Romėnų teatro dekoracijas, senovinius instrumentus. Parašė filosofinį veikalą ''Problèmes et Mystères'', kuriame kalbėjo apie tylą ir [[religija|religijos]] pakaitalus: Sen Sanso pesimistinės ir ateistinės idėjos kone „išpranašavo“ [[egzistencializmas|egzistencializmą]]. Tarp kitų literatūrinių pasiekimų buvo poezijos rinkinys ''Rimes familières'' bei sėkminga pjesė ''La Crampe des écrivains''. Buvo Prancūzijos Astronomų bendruomenės narys, dėstė paskaitas apie [[miražas|miražus]], turėjo asmeniškai pritaikytą [[teleskopas|teleskopą]], ir stengdavosi planuoti koncertus, kad šie sutaptų su astronominiais reiškiniais, kaip kad [[saulės užtemimas|užtemimais]].
[[1875]] m. Sen Sansas vedė Marie-Laure Truffot, su kuria susilaukė dviejų sūnų, André ir
== Paskutinieji metai ==
[[1886]] m. Sen Sansas paskelbė du žymiausius savo kūrinius „Žvėrių karnavalą“ ir „Simfoniją Nr. 3”, dedikuotą Ferencui Listui, kuris tais metais mirė. Tais pačiais metais Vincentas d‘Indy su patikėtiniais pašalino Sen Sansą iš [[Société Nationale de Musique]].
Po poros metų mirė kompozitoriaus mama. Tai Sen Sansą pastūmėjo palikti Prancūziją ir iškeliauti į [[Kanarų salos|Kanarų salas]]. Keletą metų jis keliavo po pasaulį, lankydamas egzotiškas Europos, Pietryčių Azijos, [[Šiaurės Afrika|Šiaurės Afrikos]], [[Pietų Amerika|Pietų Amerikos]] vietas. Sen Sansas savo keliones užfiksuodavo knygose, kurias pasirašydavo slapyvardžiu „Sannois“.
[[1908]] m. sukūrė garso takelį filmui ''L'assassinat du duc de Guise'', vienam pirmųjų filmų su garso takeliu.
[[1915]] m. [[San Franciskas|San Franciske]] kaip svečias dirigavo San Francisko Simfoniniam Orkestrui [[Panamos kanalas|Panamos kanalo]] užbaigimą pažyminčio festivalio metu.
Tęsė straipsnių muzikine, moksline ir istorine tematika rašymą, dažnai keliavo.
Eilutė 64:
Prancūzijos vyriausybė, pripažinusi Sen Sanso pasiekimus, apdovanojo jį garbės legionu.
Paskutiniuosius gyvenimo metus kompozitorius praleido [[Alžyras (miestas)|Alžyre]], kur mirė nuo [[plaučių uždegimas|plaučių uždegimo]] [[1921]] m. [[gruodžio 16]] d. Hôtel de
[[Kategorija:Prancūzijos kompozitoriai|Saëns]]
| |||