Jean-Paul Sartre: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
→Pažiūrų ir charakterio nepastovumas: abejotini faktai |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 35:
== Biografija ==
Žanas Polis Sartras gimė [[1905]] m. [[birželio 21]] d. [[Paryžius|Paryžiuje]] jūrų laivyno karininko šeimoje. Tėvas mirė, kai jam tebuvo 15 mėnesių. Auginti sūnų motinai padėjo jos tėvas Šarlis Šveiceris, nuo ankstyvų metų mokęs jaunuolį [[matematika|matematikos]] ir [[klasikinė literatūra|klasikinės literatūros]]. Perskaityta [[Anri Bergsonas|A. Bergsono]] [[esė]] sužadino domėjimąsi [[filosofija]].
Studijavo Paryžiaus prestižinėje „École Normale“, kur sėmėsi idėjų iš [[Imanuelis Kantas|I. Kanto]], [[Hėgelis|F. Hėgelio]] ir [[Martinas Heidegeris|M. Heidegerio]] darbų. [[1929]] m. jis susipažino su [[Simone de Beauvoir]], vėliau tapusia jo ilgamete gyvenimo drauge. Jų pažiūros į ''buržuazinę'' sandarą buvo artimos. Vėliau susidūrimas tarp gniuždančio, dvasingumą žlugdančio susitaikėliškumo (''mauvaise foi'') ir autentiškos „būties“ tapo pagrindine „Būtis ir Nebūtis“ tema.
Studijas baigė [[1929]] m. ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Eilutė 77:
<P>Žmogaus susvetimėjimo priežastį Ž. P. Sartras įžvelgė socialinių institucijų struktūroje. Daugybė valdiškų įstaigų vadovaujasi gausybe potvarkių ir įsakų. Atskiram žmogui išsiveržti iš tų apribojimų yra beviltiška, pavieniui daugumos valia neįveikiama. Išsivadavimas gali būti tik ''kolektyvinis'' ir tam reikia surasti žmogaus poreikius tenkinančią grupę. Tokias nuostatas Ž. P. Sartras pademonstravo ir savo elgesiu. [[1964]] m. jis atsisakė skirtos Nobelio literatūrinės premijos, tvirtindamas, kad niekada nepriima jokių oficialių apdovanojimų ir nenori savęs sumenkinti iki institucijų lygio.
== Pažiūrų ir charakterio
[[1935]] m. Ž. P. Sartras (kaip vėliau ir kitas garsus rašytojas [[Aldusas Hakslis]]) pabandė haliucogeną [[meskalinas|meskaliną]], natūraliai išgaunamą iš [[pejotas|pejoto]] kaktuso. Pagal visus liudijimus, pojūčiai buvo nemalonūs. Laikoma, kad „Šleikštulio“ skyrius „Šešta valanda vakaro“ yra meskalino poveikio aprašymas: nesusiję objektai, jų pavadinimų užmiršimas, „nuogos egzistencijos“ keliamas siaubas yra bendras tokių vizijų bruožas.
Ž. P. Sartras pasižymėjo ir pažiūrų nepastovumu. Pavyzdžiui, po karo užsikrėtęs [[Marksizmas|marksizmo]] idėjomis, gyvenimą baigė aršiu antikomunistu ir [[Ekstremizmas|ekstremistu]].{{faktas|anarchistas - nebūtinai ekstremistas}}
Kai [[1972]] m. [[Miunichas|Miuniche]] buvo nužudyta 11-a Izraelio olimpiečių, Ž. P. Sartras [[terorizmas|terorizmą]] pavadino „baisiu ginklu, tačiau pavergtieji neturi kitų“. Tai daugelis palaikė ekstremizmo apologija. Tačiau iš tikrųjų jis pripažino nepriklausomą [[Izraelis|Izraelio]] valstybę, tačiau manė, kad dėl tos pačios priežasties ir [[Palestinos valstybė|palestiniečiai]] turi teisę į nepriklausomybę. Ir jis stipriai oponavo [[antisemitizmas|antisemitizmui]].
| |||