Kolektyvizacija Lietuvoje buvo pradėta pirmosios sovietinės okupacijos metu ([[1941]] m. [[Akmenės apylinkė]]je įkurtas pirmasis Lietuvoje [[Vladimiras Leninas|Lenino]] [[Kolūkis|kolūkis]]), tačiau ją pertraukė [[TSRS-Vokietijos karas]]. Masinė kolektyvizacija buvo pradėta [[1947]] m. paskelbus [[Tarybų Sąjungos komunistų partija|VKP(b) CK]] nutarimą „Dėl kolūkių organizavimo [[Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika|Lietuvos]], [[Latvijos TSR|Latvijos]] ir [[Estijos TSR|Estijos]] TSR“ ir įkūrus [[Marytė Melnikaitė|Marytės Melnikaitės]] kolūkį [[Kėdainių apskritis|Kėdainių apskrities]] [[Dotnuvos valsčius|Dotnuvos valsčiuje]]. Tais pačiais metais buvo kolektyvizuota 0,07 %. [[1948]] m. buvo kolektyvizuota 3,8 % ūkių. Trėmimais ir teroru kolektyvizacija buvo spartinama. Jau [[1949]] m. buvo kolektyvizuota 62 %, o [[1950]] m. – 80 % ūkių. [[1953]] m. kolektyvizacija Lietuvoje buvo užbaigta.
