Martynas Yčas (1885): Skirtumas tarp puslapio versijų

| gimimo vieta = {{flagicon|Rusija|1858}} [[Šimpeliškiai]], [[Biržų rajonasapskritis]], [[Rusijos imperija]]

| mirties vieta = {{flagicon|Brazilija}} [[Rio de Žaneiras]], [[Brazilija]]

| tėvas = Martynas Yčas

| motina = Zuzana Dagiliūtė

'''Martynas Yčas''' ([[1885]]  m. [[lapkričio 13]] d. [[Šimpeliškiai|Šimpeliškių sodžiuje]], [[Biržų rajonas|Biržų rajoneapskritis]], [[Rusijos imperija]] – [[1941]]  m. [[balandžio 5]] d. [[Rio de Žaneiras|Rio de Žaneire]])  – žymus [[teisė|teisininkas]] ir politikas, [[Lietuva|Lietuvos]] valstybės ir visuomenės veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos [[bankas|bankininkystės]] ir [[pramonė]]s kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, [[VDU|Vytauto Didžiojo universiteto]] ir [[VU|Vilniaus universiteto]] garbės daktaras.

Kai jam buvo penkeri, tėvas buvo priverstas emigruoti į [[JAV|Ameriką]], nes grėsė ištrėmimas į [[Sibiras|Sibirą]] už [[spaudos draudimas|draudžiamųjų lietuviškų raštų]] platinimą. Pradinį mokslą išėjo Biržų liaudies mokykloje. [[1900]]  m. brolis [[Jonas Yčas]] nusivežė jį į [[Peterburgas|Peterburgą]], kuriame pats studijavo ir parengė stoti į gimnaziją. [[1903]]  m. įstojo į Pernavos ([[Pernu]], [[Estija]]) gimnazijos trečiąją klasę. [[1906]]  m. išvyko pas brolį Joną į [[Tomskas|Tomską]], metus mokėsi privačiai, o [[1907]]  m. išlaikė abitūros egzaminus ir pradėjo studijuoti teisę Tomsko universitete. [[1911]]  m. baigė studijas. Jo diplominis darbas „[[Evangelikai|Evangelikų]] bendruomenės atsiradimas ir organizacija Lietuvoje ir kunigo padėtis joje“ buvo įvertintas aukso medaliu, o autoriui pasiūlyta likti universitete ir rengtis profesūrai. <ref>Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. 329-332 p.</ref>Tačiau jis atvyko į [[Kaunas|Kauną]] ir pradėjo dirbti prisiekusiojo advokato [[Petras Leonas|Petro Leono]] padėjėju.

[[1912]]  m. dvidešimt šešerių metų M.Yčas išrinktas [[Kauno gubernija|Kauno gubernijos]] atstovu [[Rusijos imperijos Valstybės Dūma|Rusijos IV Valstybės Dūmoje]]. Per visą kadenciją, gindamas lietuvių tautos reikalus plenariniuose posėdžiuose kalbėjo 26 kartus. Prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|pasauliniam karui]], naudodamasis Valstybės dūmos atstovo statusu, [[1914]]  m. [[lapkričio 21]] d. Vilniuje įkūrė [[Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti|Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti]], buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmininku. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, dalis draugijos Centro komiteto su M. Yču pasitraukė į Rusiją ir įsikūrė Peterburge. Rusijoje draugija įkūrė per 250 skyrių, kurie globojo daugiau kaip 100 000 pabėgėlių iš Lietuvos bei tremtinių, teikė jiems materialinę paramą, steigė mokyklas, padėjo plėtoti kultūrinį gyvenimą. [[1916]]  m. [[birželio 11]] d. kaip Lietuvių draugijos pirmininkas gavo audienciją pas Katalikų bažnyčios vadovą popiežių [[Benediktas XV|Benediktą XV]] ir prašė jį moraliai paremti lietuvių tautos siekį išsivaduoti iš tautinės priespaudos bei per bažnyčias organizuoti materialinę pagalbą nukentėjusiesiems dėl karo.

Po [[1917]]  m. [[Vasario revoliucija|Vasario revoliucijos]] Valstybės dūmos Vykdomasis komitetas jį paskyrė vyriausiuoju švietimo reikalų komisaru, o Laikinoji vyriausybė pakvietė užimti švietimo viceministro postą. Dirbdamas vyriausybėje rūpinosi, kad naujoji Rusijos valdžia paskelbtų Lietuvos nepriklausomybę. [[1917]]  m. [[gegužės 27]] d.  – [[birželio 3]] d. [[Rusijos lietuvių seimas|Rusijos lietuvių seime]] nuosekliai gynė Lietuvos nepriklausomybės siekį, padėjo organizuoti Rusijos armijoje tarnavusių lietuvių tautinius dalinius. Po bolševikų perversmo kartu su kitais lietuvių veikėjais sumtassuimtas ir įkalintas [[Voronežas|Voronežo]] kalėjime. Ištrūkęs iš kalėjimo slapstėsi ir [[1918]]  m. [[balandžio 17]] d. grįžo į vokiečių okupuotą Lietuvą.

[[1918]]  m. birželio pradžioje [[Lietuvos Taryba]] jį paskyrė savo atstovu [[Ukraina|Ukrainoje]] ir pavedė tvarkyti karo pabėgėlių bei tremtinių grąžinimo reikalus. [[1918]]  m. [[liepos 13]] d. kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą.

Nuo [[1918]]  m. [[lapkričio 11]] d. Martynas Yčas  – pirmosios Laikinosios Lietuvos vyriausybės [[finansų ministras]]. Šias pareigas ėjo trijuose ministrų kabinetuose iki [[1919]]  m. [[balandžio 12]] d. Lietuvai išrūpino 100 milijonų markių Vokietijos paskolą. Tai buvo materialinis pagrindas valstybei kurti, jos kariuomenei organizuoti. Vadovaudamas Finansų ministerijai kurį laiką ėjo ir prekybos bei pramonės, taip pat susisiekimo ministrų pareigas.

Nuo [[1919]]  m. [[kovo 7]] d. Lietuvos delegacijos [[Paryžiaus taikos konferencija|Paryžiaus taikos konferencijoje]] narys, delegacijos pirmininko [[Augustinas Voldemaras|Augustino Voldemaro]] pavaduotojas. Kartu ėjo Vyriausybės finansų įgaliotinio pareigas ir sėkmingai vedė derybas dėl paskolų bei Lietuvai reikalingiausių prekių.

Vienas pirmųjų Lietuvos bankininkų, padėjęs kloti šalies ekonomikos pamatus. Dar [[1918]]  m. [[gruodžio 1]] d. kartu su [[Adomas Prūsas|Adomu Prūsu]], [[Saliamonas Banaitis|Saliamonu Banaičiu]] ir kitais įkūrė Prekybos ir pramonės banką, kuris [[1926]]  m., susiklosčius nepalankioms aplinkybėms bankrutavo. Nuo [[1920]]  m. jis sukūrė akcines pramonės ir prekybos bendroves „Lietuvos garlaiviai“, organizavusią užsienio prekybą, miško paruošų įmonę „Eglynas“, aliejaus fabriką „Ringuva“, žemės ūkio produktų perdirbimo ir veislinių gyvulių auginimo įmonę „Patrimpas“, Kauno miesto statybos bendrovę „Butas“, importo ir eksporto firmą „Dubysa“, ketaus liejinių ir mašinų gamybos įmonę „Nemunas“, verpimo ir audimo fabriką [[Panevėžys|Panevėžyje]].

Jo kūrybinę bibliografiją sudaro daugiau, kaip 200 originaliosios kūrybos bei vertimų tomų. Jis rašė laikraščiams ir žurnalams „[[Vilniaus žinios]]“, [[Viltis (laikraštis)|„Viltis“]], [[Vairas (žurnalas)|„Vairas“]], „[[Lietuvos aidas]]“, [[1914]]–[[1915]]  m. redagavo ir leido žurnalą „Vairas“, [[1916]]–[[1918]]  m. „[[Lietuvių balsas (Rusija) |Lietuvių balsas]]“. [[1912]]  m. Biržuose įsteigė spaustuvę, kur iki [[1915]]  m. buvo spausdinamas ir jo su kunigu Petru Jakubėnu redaguotas „[[Biržų kalendorius]]“. Su žmona Hypatija Yčiene įsteigė ir [[1922]]–[[1923]]  m. redagavo evangelikų reformatų laikraštį „[[Mūsų žodis]]“. [[1935]]–[[1936]]  m. išėjo trys atsiminimų knygos bendru pavadinimu „Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais“.

[[1912]]  m. išrinktas Lietuvos [[evangelikai reformatai|evangelikų reformatų bažnyčios]] kuratorium, vėliau daug kartų buvo renkamas sinodų pirmininku. Kartu su kitais [[1922]]  m. įsteigė Lietuvių evangelikų reformatų draugiją, buvo jos pirmininkas.

Traukdamasis nuo sovietinės okupacijos [[1940]]  m. [[birželio 25]] d. su šeima emigravo į Vakarus. Tačiau kelionė per Vokietiją, [[Portugalija|Portugaliją]], [[Brazilija|Braziliją]] karo metais buvo ilga ir sunki. Rio de Žaneire jį ištiko stiprus širdies priepuolis. Palaidotas Rio de Žaneiro Šv. Jono Krikštytojo kapinėse.

* Jonas ir Martynas Yčai: bibliografijos (sud. Paulina Dabulevičienė, Zita Balaišienė). - – Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2006. - – 94 p.: portr. - – ISBN 978-9955-434-21-4