Rytų Prūsija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Rytų Prūsija''' ({{de|Ostpreußen}}) – buvusi [[Prūsijos karalystė]]s provincija, įkurta [[1773]] m. ir egzistavusi iki [[1945]] m. Nuo [[1829]] m. [[gruodžio 3]] d. iki [[1878]] m. [[balandžio 1]] d. sudarė vieną provinciją kartu su [[Vakarų Prūsija]]. Apėmė dalį dabartinės [[Lenkija|Lenkijos]] ([[Varmijos Mozūrų vaivadija]]), dalį dabartinės [[Rusija|Rusijos]] ([[Kaliningrado sritis]]), dalį dabartinės [[Lietuva|Lietuvos]] teritorijos (buvęs [[Klaipėdos kraštas]]). Buvo tarp [[Nemunas|Nemuno]] ir [[Vysla|Vyslos]] žemupių. Provincijos sostinė buvo [[Karaliaučius]].

 

 

== Istorija ==

Iki XIII amžiaus didžiojoje Rytų Prūsijos teritorijos dalyje gyveno [[Prūsai|prūsų gentys]]. Apie [[1225]]–[[1226]] metus [[Mozūrija|Mozūrijos]] kunigaikštis Konradas pradėjo derybas su [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinu]], siekdamas prisikviesti jį pagalbon kovojant su prūsų gentimis. Ordinui įsikurti buvo perduota [[Kulmas|Kulmo]] žemė, iš kurios [[1231]] m. prasidėjo ordino ekspansija į prūsų žemes. Nepaisant kelių prūsų sukilimų (didžiausi vyko [[1242]]–[[1249]] m. ir [[1260]]–[[1274]] m.), iki XIII a. antrosios pusės Vokiečių ordino riteriai įsitvirtino didžiojoje būsimosios Rytų Prūsijos provincijos dalyje. Teritorijos [[LDK]] pasienyje ([[Skalva]] ir [[Nadruva]]) buvo menkai gyvenamos, tad Ordino laikais miestai ir dvarai kūrėsi arčiau Baltijos jūros. Vokiečių ordino vietininko Prūsoje rezidencija iki [[1309]] m. buvo Elbinge (dab. Elbląg Lenkijoje), nuo [[1309]] m. pagrindinė paties ordino rezidencija buvo perkelta į [[Marienburgas|Marienburgą]] (dab. Malbork Lenkijoje). Per [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšį]] ir Trylikos metų karą ([[1454]]–[[1466]] m.) ordino pajėgos buvo išsekintos. Pagal Torūnės taikos sutartį ([[1466]] m. [[spalio 19]] d.) buvusios ordino valdos Prūsijoje buvo padalintos: derlingiausios teritorijos su geriausiai įdirbtomis žemėmis ir svarbiausiais uostais (Dancigu ir Elbingu) Rytų Pomeranijoje kartu su Varmės vyskupija buvo prijungtos prie Lenkijos ir nuo tol vadintos ''Karališkaisiais Prūsais'' ({{De|Königlich Preussen}}, {{Pl|Prusy Królewskie}}), o likusi teritorija palikta Vokiečių ordinui, kurio didysis magistras nuo šiol turėjo prisiekti Lenkijos karaliui vasalo ištikimybės priesaika. Kadangi ordinas taip pat neteko savo pagrindinės rezidencijos Marienburge, naująja didžiojo magistro rezidencija tapo Karaliaučiaus pilis.