Maltos Ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 50:
[[vi:Hiệp sĩ Cứu tế]]
[[zh:医院骑士团]]
Senojo riterių ordino pradžia siekia XI amžiaus vidurį, kai Šventąją Žemę lankantys krikščionys prekybininkai iš tuometinio Egipto kalifo įgijo leidimą Jeruzalėje statyti bažnyčią, konventą ir ligoninę, kuri rūpintųsi apsilankančiais piligrimais. Tada susikūrė Jeruzalės Šv. Jono bendruomenė, palaikiusi glaudžius ryšius su benediktinų vienuoliais, kuri įkūrėjo palaimintojo Gerardo pastangomis įgijo nepriklausomybę. 1113 m. vasario 15 dienos bule tuometinis popiežius Paskalis II patvirtino Jeruzalės Šv. Jono ligoninės turėtojų (hospitaljerių) bendruomenės ypatingą statusą tiesioginėje Šventojo Sosto globoje. Bendruomenės nariai, davę vienuolinius neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus, įgijo teisę rinkti savo vyresniuosius be pasaulietinio ar bažnytinio įsikišimo. XI–XIII amžiuose vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo Šv. Jono ordiną, kaip ir kitas riterių vienuolijas, prisiimti pareigą ginti nuo musulmonų atkariautas žemes. Tuo būdu Jeruzalės hospitaljerių (ligonių globėjų) bendruomenė prisiėmė ir karines funkcijas, tapdama rimta karine jėga ir savąjį „tarnavimo vargams“ devizą papildė „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu. Tada buvo patvirtintas riterių – karių ir vienuolių – statutas bei iki šiol plačiai naudojama ordino emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, žinomas „maltiečių kryžiaus“ vardu.
Žlugus kryžiuočių planams Palestinoje, Šv. Jono ordino riteriai (joanitai) iš pradžių persikėlė į Kiprą, o XIV amžiaus pradžioje įsitvirtino Viduržemio jūros rytinėje Rodo saloje (dabar priklauso Graikijai). Čia ordinas, pavadintas Rodo riteriais, įgijo valstybinį teritorinį suverenumą, užmezgė diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis. Didžiojo magistro, pasivadinusio Rodo kunigaikščiu, valdoma sala-valstybė sukūrė stiprų karinį laivyną, kaldino savus pinigus ir sėkmingai atrėmė musulmonų išpuolius. Rodo riterių laivynas suvaidino esminį vaidmenį ginant krikščionišką Europą nuo musulmonų invazijos.
1523 metų pradžioje po kelis mėnesius trukusios turkų sultono Suleimano Nuostabiojo vadovaujamos kariuomenės apgulties riteriai buvo priversti pasiduoti ir paliko Rodo salą. Septynerius metus neturėjęs teritorijos, bet nepraradęs suverenumo, ordinas iš imperatoriaus Karolio V, pritarus tuometiniam popiežiui Klemensui VII, 1530-aisiais gavo leidimą įsikurti Maltos saloje. Ordinui, nuo tada pavadintam Maltos riteriais, buvo keliama vienintelė sąlyga – likti neutraliu galimoje kovoje tarp krikščioniškų valstybių. Per daugiau kaip 250 valstybinio gyvenimo Maltoje metų ordinas, išlaikydamas stipriausią karinį laivyną Viduržemio jūroje, buvo svarbus krikščionių atramos punktas, ginantis nuo islamo ekspansijos į Europos šalis. Maltiečių riteriai suvaidino esminį vaidmenį istoriniame 1571 metų Lepanto mūšyje, kuriame buvo pakirsta turkų Osmanų laivyno galybė. Dabartinės Maltos respublikos sostinė Valeta pavadinta ordino didžiojo magistro Žano de la Valeto, kuris sėkmingai gynė salą nuo turkų išpuolių, vardu.
| |||