Alfonsas Bieliauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

| tautybė = lietuvis

[[1939]] m. įstojo į [[LLKJS]], bendradarbiavo pogrindinėje [[komjaunimas|komjaunimo]] spaudoje. [[1941]] m. prasidėjus vokiečių okupacijai pasitraukė į [[TSRS]], dirbo miškų darbininku, tarnavo [[16-oji lietuviškoji divizija|16-oje lietuviškoje divizijoje]], mokėsi, dirbo LLKJS CK. [[1944]]–[[1946]] m. LLKJS [[Kaunas|Kauno]] miesto komiteto I-asis sekretorius. [[1951]] m. baigė [[VU|Vilniaus universiteto]] Istorijos ir filologijos fakultetą.

Dirbo laikraštyje „Tarybų Lietuva“. [[1951]]–[[1954]] m. žurnalo [[Švyturys (žurnalas)|„Švyturys“]] vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1954–[[1970]] m. vyriausiasis redaktorius. 1970–[[1976]] m. [[Lietuvos rašytojų sąjunga|LTSR rašytojų sąjungos]] valdybos pirmininkas. Nuo [[1971]] m. SSRSTSRS rašytojų sąjungos narys.

[[1964]]–[[1966]] m. kandidatas į [[LKP CK]] narius, 1971–[[1976]] m. LKP CK narys. 1971–[[1980]] m. [[LSSRLTSR AT]] deputatas. <ref>{{TLE|1|- 246|Elena Bukelienė}}</ref>

Pirmieji kūriniai – propagandinės publicistinės [[apybraiža|apybraižos]], šlovinančios sovietinętarybinę santvarką. Romanuose „Darbo gatvė“, „Rožės žydi raudonai“ ryški komunistinė [[ideologija]], tikrovė vaizduojama pagal [[socialistinis realizmas|socialistinio realizmo]] kanonus. Vėliau schemišką vaizdavimą bandė pagyvinti lyrinėmis refleksijomis („Mes dar susitiksim, Vilma!“), vidiniu monologu („Kauno romanas“, „Tada, kai lijo“ „Ramūs laikai“).

Nepriklausomybės praradimą, Lietuvos okupaciją vertino sovietinėstarybinės istoriografijos požiūriu („Vilniaus kalneliai“, „Ugnelė mūs kraujo“). Romanuose „Patogi moteris“, „Kitų gyvenimas“ vyrauja dorinės temos. Išleido literatūros kritikos knygų. Kūrinių išversta į [[Rusų kalba|rusų]], [[ukrainiečių kalba|ukrainiečių]], [[estų kalba|estų]], [[lenkų kalba|lenkų]], [[latvių kalba|latvių]], [[vokiečių kalba|vokiečių]] ir kitas kalbas. <ref>{{VLE|III|- 170|[[Algis Kalėda]]|Alfonsas Bieliauskas}}</ref> [[1977]] m. sukurtas kino filmas „[[Vaikinas iš Darbo gatvės]]“.