Ludwig Wittgenstein: Skirtumas tarp puslapio versijų

Po Johano ir Rudolfo savižudybių Karlas nusileido ir sutiko Paulių bei Liudvigą leisti į mokyklą. Aleksandras Vo ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Alexander_Waugh Alexander Waugh]]) teigia, kad Liudvigui tuo metu jau buvo per vėlu įstoti į mokslinę Vyner Noištato (''[[Wiener Neustadt'']]) gimnaziją; jis neišlaikė stojamųjų gimnazijos egzaminų ir tik pasimokius papildomai jam pavyko įstoti į Aukštąją Berlyno Technikos mokyklą Lince ([[Linz]]) – vokiško nacionalizmo tvirtovę, kurioje mokėsi 300 mokinių. Šis trejus metus trukęs laikotarpis prasidėjo 1903, kai Liudvigui buvo 13 metų. Jaunasis filosofas apsigyveno vieno iš mokyklos mokytojų namuose.

Istorikė Brigita Haman ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Brigitte_Hamann Brigitte Hamann]]) rašo, jog Liudvigas išsiskyrė iš klasės berniukų ir dėl to buvo mušamas. Jis kalbėjo labai taisyklinga vokiečių kalba, tačiau mikčiojo, rengėsi elegantiškai, buvo jautrus ir užsidaręs savyje.

Pasak Vo, Vithenšteinas mokykloje buvo nepritapėlis, reikalaudavo kitų mokinių gerbti jį ir kreiptis Jūs ([[formal German „Sie“]]), dažnai praleisdavo pamokas, patirdavo kitų berniukų patyčias. Mokyklos baigimo pažymėjime tik vienas dalykas – religijos pamoka - buvo įvertintas aukščiausiu balu; kiti pažymiai buvo blogesni. Jis turėjo tam tikrų sunkumų rašyboje ir dėl to prastai išlaikė vokiečių kalbos egzaminą. 1931 metais Vitgenšteinas rašė: „Mano prasta rašyba vaikystėje, kuri persekiojo mane iki pat aštuoniolikos ar devyniolikos metų, yra susijusi su kitomis studijų metų nesėkmėmis“.

Kai Liudvigas mokėsi vidurinėje mokykloje, jis nusprendė, kad prarado tikėjimą Dievu, nenori turėti nieko bendra su juo ir kad tiesos, priimtinos visiems krikščionims, jam yra svetimos. Nepaisant to, Liudvikas vis tiek tvirtai tikėjo išpažinties svarba, kurią jis atliko kelis kartus per savo gyvenimą. Jis prisipažino savo draugams ir šeimai melavęs, sakęs bei daręs tai, kas prieštaravo jam pačiam. Savo dienoraščiuose mąstytojas rašė apie reikšmingiausią išpažintį savo vyresniajai sesei Herminai, kurią atliko dar besimokydamas vidurinėje mokykloje; Rėjus Monkas ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Ray_Monk Ray Monk]]) rašė, kad išpažintis galėjo būti apie jo tikėjimo praradimą. Jis apie tai diskutavo ir su kita savo seserimi Margarita (''Gretl''), kuri paskatino jį perskaityti Artūro Šopenhauerio ([[Arthur Schopenhauer]]) knygą ''Pasaulis„Pasaulis kaip valia ir vaizdinys''vaizdinys“ (''[[The World as Will and Representation'']]). Šopenhauerio idealizmas yra Imanuelio Kanto ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Immanuel_Kant Immanuel Kant]]) idealizmo versija: pojūčių pasaulis yra tik regimybė, o etinė valia - vienintelė realybė. Tai požiūris, kuriuo vadovavosi Vitgenšteinas prieš atvykdamas į Kembridžą ir prieš pradėdamas domėtis Gotlobu Frege ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Gottlob_Frege Gottlob Frege]]) bei logika. Monkas teigia, kad Liudvigas prie šių teiginių grįžo ''Traktate'', kuriame jo nuomonė apie idealizmą ir realizmą nesutapo.

Kai Liudvigas Vitgenšteinas mokėsi pirmoje vidurinės mokyklos klasėje, filosofas Otas Veiningeris [http://en.wikipedia.org/wiki/Otto_Weininger ([[Otto Weininger]]) Vienoje nuomavosi kambarį name, kuriame mirė Liudvikas van Bethovenas ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Ludwig_van_Beethoven Ludwig van Beethoven]]). 1903 m. spalio 3 dieną Veiningeris ten nusišovė. Jo knyga ''Lytis ir charakteris'' prieš kelis mėnesius buvo susilaukusi daug neigiamų įvertinimų, tačiau ji buvo puikiai įvertinta Augusto Strindbergo ([[August Strindberg]]); toks jo knygos pripažinimas ir savižudybė pavertė Veiningerį kultine figūra, kuria Vitgenšteinas pradėjo žavėtis. Monkas teigia, kad Vitgenšteinas gėdijosi to, kad jis taip pat nenusižudė, mat suprato Veiningerio savižudybę kaip etinę mirtį pūvančiame pasaulyje – pasaulyje, kuris, pasak Veiningerio, susidėjo iš paviršutiniškos anarchijos ir materialistines istorijos interpretacijos, kuriame nėra puikių filosofų ar artistų ir kur genijus yra pamišimo būsena. Vitgenšteinas visiems rekomendavo perskaityti Oto Veiningerio knygą.

Nuo 1936-ųjų Vitgenšteinas metus gyveno Norvegijoje, kur dirbo su ''Filosofiniais tyrinėjimais''. 1938 m., lankydamas Airijoje draugą Maurisą Okonorą Driurį ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Maurice_O%27Connor_Drury Maurice O'Connor Drury]]), Vitgenšteinas apmąstė savęs ugdymą bei ketino atsisakyti filosofijos. Vizitas Airijoje tuo pačiu buvo ir atsakas į Airijos ministro pirmininko, Imono de Valeros ([[http://en.wikipedia.org/wiki/%C3%89amon_de_Valera Eamon de Valera]]), kuris taip pat buvo ir matematikos mokytojas, kvietimą atvykti. De Valera tikėjosi, jog Vitgenšteino atvykimas galėtų prisidėti prie pažangiosios matematikos akademijos vystymosi.

Kol 1938 m. kovą Vitgenšteinas buvo Airijoje, Vokietija aneksavo Austriją, prijungdama ją prie nacistinės Vokietijos. Iki tol Austrijos pilietis, Vitgenšteinas dabar tapo išsiplėtusios Vokietijos piliečiu ir žydu pagal 1935 - tųjų Niurnbergo rasinį įstatymą, kadangi jo trijų kartų seneliai buvo žydai. Niurnbergo įstatymas suskirstė žmones į žydus, jeigu jie turėjo trečios ar ketvirtos kartos senelius žydus, ir į mišraus kraujo žmones, jeigu jie turėjo vienos ar dviejų kartų prosenelius žydus. Be kita ko([[inter alia]]), tai reiškė, jog Vitgenšteinų teisės, tokios kaip santuoka ar lytinių santykių turėjimas, darbovietės pasirinkimas, buvo apribotos.

Po Anšliuso Paulius (''Paul'') beveik iš karto išvyko į Angliją, o vėliau į Jungtines Valstijas. Naciai išsiaiškino jo santykius su Hilde Šania (''[[Hilde Schania'']]), aludario dukra, su kuria jis turėjo du vaikus, bet buvo nevedęs (tą padarė vėliau). Hildė buvo ne žydė, todėl Pauliui buvo įteiktas šaukimas į teismą už rasinį išniekinimą ([[Rassenschande]]). Jis niekam nepranešė apie išvykimą iš šalies, išskyrus Hildei, kuri sutiko vykti kartu. Jie išvyko taip greitai ir tyliai, jog kurį laiką žmonės manė, jog Paulius buvo ketvirtas nusižudęs brolis Vitgenšteinas.

Likus kelioms dienoms iki invazijos į Lenkiją, Hitleris Vitgenšteino broliams ir seserims suteikė mišraus kraujo (''[[mischling'']]) žydų statusą. 1939 m. dėl statuso pakeitimo Hitleriui buvo pateikta 2100 prašymų, iš kurių jis pripažino tik 12. Antonis Gotliebas ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Anthony_Gottlieb Anthony Gottlieb]]) rašė, jog pretekstas buvo jų senelis, Vokietijos princo nesantuokinis sūnus, kuris leido Reihsbankui (tuo metu tai buvo centrinis Vokietijos bankas) Šveicarijoje iš Vitgenšteinų reikalauti aukso, užsienio valiutos bei turimų akcijų. Margarita (''Gretl''), tapusi Amerikos piliete santuokos su amerikiečiu dėka, buvo ta, kuri pirmoji pradėjo derybas dėl savo senelių rasės statuso, kaip pagalbinė priemonė derybose buvo naudojami šeimos pinigai. Paulius pabėgo į Šveicariją, o po to 1938 - taisiais į Jungtines Valstijas. Jis nesutiko su vedamomis derybomis, todėl susitarė su broliais ir seserimis dėl savo dalies atsiėmimo. Po karo, dėl savo koncerto į Vieną atvykęs Paulius neaplankė mirštančios sesers Herminos bei nuo to karto nebepalaikė ryšių su Liudvigu ir Margarita.

Po to, kai Mūras (''G.E Moore'') 1939 metais atsistatydino iš filosofijos katedros vadovo pareigų, naujuoju vadovu buvo išrinktas Liudvigas; vėliau jam buvo suteikta ir Britanijos pilietybė. Tų pačių metų liepą jis vyko į Vieną padėti savo seserims, kartu vienai dienai nuvyko į Berlyną, kad susitiktų su Reichsbanko atstovu. Po to jis nukeliavo į Niujorką įtikinti Polą grįžti, mat jo sutikimo trūko norint pabaigti bylą. Išsilaisvinimas (''[[Befreiung'']]) buvo suteiktas 1939 m. rugpjūčio mėnesį. Savaitę arba beveik prieš pat karą Vitgenšteino šeima užrašė naciams didelę dalį savo turto, įskaitant ir 1.7 tonos aukso. Vertinant pagal 2009 metų kainas, vien aukso vertė būtų apie 60 milijonų JAV dolerių.

Po darbo Vitgenšteinas dažniausiai atsipalaiduodavo kino teatre, žiūrėdamas filmus apie laukinius Vakarus, kur jis mėgdavo sėdėti labai arti ekrano. Filosofas taip pat mėgo skaityti detektyvus. Normanas Malkolmas ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Norman_Malcolm Norman Malcolm]]), vienas iš artimiausių Vitgenšteino draugų, rašė, kad jis išskubėdavo į kiną vos tik baigdavo dėstyti paskaitą. ''Kai studentai pradėdavo judinti savo kėdes, jis meldžiamu žvilgsniu pažiūrėdavo į draugą ir žemu tonu paklausdavo: ''Ar eitum su manim į kiną?''. Pakeliui Vitgenšteinas nusipirkdavo bandelę arba pyragėlį su lašinukais ir žiaumodavo jį žiūrėdamas filmą”.

Tuo metu Vitgenšteino požiūris į matematikos pagrindus labai pasikeitė. Anksčiau jis galvojo, kad logika gali suteikti tvirtus pamatus ir jis netgi manė atnaujinti Bertrano Raselo ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Bertrand_Russell Bertrand Russell]]) ir Alfredo Vaithedo ([[http://en.wikipedia.org/wiki/Alfred_North_Whitehead Alfred North Whitehead]]) veikalą ''Principia Mathematica''. Dabar jis neigė, kad yra kokių nors matematinių faktų, kuriuos galima atrasti, taip pat jis neigė, kad matematikos reiškiniai galėjo būti teisingai suvokiami realiai. Jis dėstė daugybę matematikos paskaitų. Yra išleista knyga, kurioje įamžintos Vitgenšteino paskaitos ir diskusijos su keliais studentais, tarp kurių buvo ir jaunasis Alanas Tiuringas ([[Alan Turing]]).