Kinijos-TSRS santykių lūžis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.1) (robotas Keičiama: ko:중소 분쟁 |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
'''Kinijos-SSRS santykių lūžis''' buvo diplomatinis konfliktas tarp [[Kinijos Liaudies Respublika|Kinijos Liaudies Respublikos]] ir [[SSRS|
== Priešistorė ==
Eilutė 14:
== Lūžio pradžia ==
[[Vaizdas:Mao Tsé-toung, portrait en buste, assis, faisant face à Nikita Khrouchtchev, pendant la visite du chef russe 1958 à Pékin.jpg|thumb|Vienas paskutiniųjų [[Mao Dzedunas|Mao Dzeduno]] ir [[Nikita Chruščiovas|Nikitos Chruščiovo]] susitikimų prieš Kinijos-SSRS santykių lūžio pradžią]]
[[1959]] m. Chruščiovas susitiko su [[JAV]] prezidentu [[Dwight Eisenhower|Dvaitu Eizenhaueriu]].
Šie įvykiai stipriai įžeidė Mao Dzeduną, jis ėmė vertinti Chruščiovą kaip pernelyg draugišką Vakarams.
Kitos lūžio priežastys buvo Kinijos vidinės problemos. Didžiojo šuolio kampanija patyrė fiasko. Todėl Kinijos komunistų partijoje atsirado priešinimasis Mao, atsirado žmonių, kurie siekė pašalinti jį nuo valdžios. Todėl Kinijos ir SSRS santykių pablogėjimas Mao buvo galimybė vaizduoti save, kaip visų kinų vadovą kovoje su
[[Vaizdas:CommunistSplit.png|right|400px|thumb|Raudonai pažymėtų valstybių vyriausybės palaikė [[SSRS]], o geltonai pažymėtų - [[Kinija|Kiniją]], juodai pažymėtos valstybės ([[Šiaurės Korėja]] ir [[Jugoslavija]] nepalaikė nei vienos.]]
Eilutė 31:
Nuo [[1965]] m., kai Kinijos-SSRS santykių lūžis buvo viešai pripažintas faktas, santykiai tarp Kinijos ir SSRS buvo praktiškai nutrūkę. Kinija tuo metu palaikė glaudžius santykius tik su [[Albanija]] ir Indonezijos maoistų komunistų partija, kuri ilgainiui buvo sunaikinta, įvykdžius karinį perversmą 1965 metais. Kinijos-SSRS santykių lūžis tapo atvira konfrontacija tarp valstybių. [[1967]] m. sausio mėnesį Raudonieji Saugai užėmė SSRS ambasadą Pekine. Iki tol buvę prasti santykiai buvo visiškai įšaldyti.
Kinų-
Sekančiais metais Kinijoje [[Kultūrinė revoliucija]] pasiekė savo piką. Kaikuriose šalies vietose kilo pilietinio karo pavojus. Situacija buvo stabilizuota tik rugpjūčio mėnesį, kai Mao Dzedunas įsakė armijai stabilizuoti padėtį. Galiausiai didžiausios galimos grėsmės šalies viduje buvo neutralizuotos. Viena iš to priežasčių buvo tai, jog Mao suvokė, kad Kinija strategiškai izoliuota ir pažeidžiama.
[[1968]] m.
Daugelis stebėtojų tuo metu pranašavo karą tarp Kinijos ir SSRS. JAV veteranas žurnalistas [[Harrison Salisbury]] netgi parašė knygą ''Artėjantis karas tarp Rusijos ir Kinijos''.
[[1969]] m. rugpjūtį
[[Vaizdas:Nixon Mao 1972-02-29.png|thumb|1972 m. Mao Dzeduno ir Ričardo Niksono susitikimas]]
Eilutė 45:
Iki [[1970]] metų Mao Dzedunas suprato, kad jis negalės vienu metu kovoti su JAV ir SSRS bei vidine opozicija Kinijoje. Tais metais, nepaisant to fakto, kad pilnu pajėgumu vyko [[Vietnamo karas]], o Mao stipriai kritikavo Jungtines Valstijas, Mao nusprendė, kad jei SSRS yra stipresnis priešas Kiniajai dėl savo geopolitinio artumo, tai kaip atsvara galėtų būti bendradarbiavimas su JAV.
[[1971]] m. Pekine apsilankė Henris Kissindžeris ir padėjo pamatą Ričardo Niksono vizitui į Kiniją [[1972]] m. vasario mėnesį. Nors
== Normalizacija ==
Kai SSRS [[1985]] m. į valdžią atėjo [[Michailas Gorbačiovas]] jis skatino atkurti stabilius santykius su [[Kinija]]. Jis sumažino
Kinijos vyriausybė oficialiai nevertino Garbačiovo reformų, kurios galiausiai privedė prie SSRS žlugimo, tačiau neoficialiai kinai Gorbačiovą vadino kvailu, nes jis pirmiausiai ėmėsi atlikinėti politinę, o ne ekonominę reformas, o Kinijoje Deng Ksiaoping ėmėsi daryti ekonomines reformas, o Kinijos komunistų partija išliko ir toliau stipri.
|