William James: Skirtumas tarp puslapio versijų

Knygoje “What Pragmatism Means”, James rašo, kad centrinis taškas jo doktrinoje apie tiesą yra, kad : “Tiesos kyla iš faktų, bet jos leidžiasi pirmyn vėl į faktus ir prisideda prie jų; tie faktai vėl sukurs ar atskleis naują tiesą ir taip neribotam laikui. Patys ”faktai” tuo tarpu yra neteisingi. Jie papraščiausiai yra. Tiesa yra tikėjimo funkcija, kuri prasideda ir baigiasi tarp jų”. Ričard Rorty teigia, kad James nenorėjo paskelbti tiesos teorijos su šiuo konstatavimu ir kad mes neturėtume jo taip suprasti. Tačiau kiti pragmatizmo mokslininkai, kaip Susan Haack ir Howard Mounce, nepritaria Rorty instrumentiško James interpretavimo.

 

 

Ar jis šykštus, ar dosnus, pinigų yra tiek, ir nei daugiau, nei mažiau. Tačiau, ne visais atvejais duomenų pakanka, ar jie gali iš viso neegzistuoti. Vienas iš sprendimų yra atidėti keliamų klausimų buvimą ir taip išlaikyti neutralumą. Būtent James rašinyje „The will to believe“ konstatuoja, kad ne visada priimtina yra savo įsitikinimus grįsti vien faktais, o jei jų trūksta, pareiga tampa neutralumas. Autorius teigia, kad taip galima remtis tik ten, kur klausimas yra nereikšmingas, arba kitu atveju, kai neutralumas yra leistinas. Dauguma įvykių iš praeities mums jau yra nebeaktualūs, nereikšmingi. Yra klausimų, kurie nėra svarbūs šią dieną, nors mus ir domina. Nėra skubos sužinoti tam tikrų dalykų, kaip iš ko sudarytas kitų planetų paviršius. William James‘o prezumpcija, kad tam tikruose situacijose, nors nėra pakankamai faktų, bet žmonės yra priversti apsispręsti. Neturėdamas duomenų, kur rytai, kur vakarai paklydėlis miške mirs, ar jis eis klaidinga kryptimi, ar sėdės ir lauks kol atsiras jam reikalingi duomenys, kuria linkme eiti. Apsisprendimą tokioje padėtyje James vadina priverstiniu, nes neutralumo pasekmės čia lygiai tokios pačios, kaip ir klaidos. Pagal James'ą, tokiais atvejais yra bereikšmiška reikalauti mokslinio objektyvumo.