Justinas Dabrila: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 1:
'''Kun. Justinas Dabrila'''
== Biografija ==
[[(1905 03 15-1941 06 22)]] gimė Našiškių kaime, Vilkaviškio valsčiuje, pasiturinčių valstiečių šeimoje.Vyresnėse klasėse pasireiškė polinkis į dvasinius dalykus, o pasirinkti kunigystę galbūt paskatino ne tik tėvai, bet ir giminės tradicija – tėvo ir du motinos dėdės buvo kunigai.
Baigęs šešias gimnazijos klases, J.Dabrila įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, esančią Zypliuose, laisvose dvaro patalpose.
[[1927]] metais baigęs Vilkaviškio dvasinę seminariją, kaip gabus absolventas gavo rekomendaciją studijuoti Kauno universitete, Teologijos-filosofijos fakultete, Teologijos skyriuje.
== Šaltiniai ==▼
[[1928]] metais baigęs pirmąjį kursą buvo įšventintas į kunigus.
[[1931]] metais išvyko į Romą stažuotis Jėzuitų universitete.
Dvejus metus prabuvęs užsienyje, Justinas pradėjo abejoti, ar verta stoti į vienuolyną. Viena to priežasčių galėjo būti pablogėjusi sveikata. Be to, jis norėjo pasišvęsti kunigo darbui tėviškėje, o būnant jėzuitu galėjo nutolti nuo namų. Vis dėlto kun. J.Dabrila norėjo tęsti mokslus Vakarų Europoje ir įgyti filosofijos daktaro laipsnį, todėl išvyko į Romą.
[[1935]] metais prie Katalikų Veikimo Centro įsteigė pedagoginį kino teatrą ir išleido apie 55 su atitinkamomis paskaitomis pedagoginius filmus, tarp jų [[1936 m.]] pagamino M. K. Čiurlionio filmą iš 90 paveikslų.
[[1936]] metais įvyko svarbi permaina – kun. J. Dabrila tapo Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi.
[[1941]] metų birželio 22 dieną buvo žiauriai nužudytas sovietų kariškių.
== Kūryba ==
Kauno universiteto Teologijos fakultete išsiugdė ir išlavino savo dvasia, kad tapęs kunigu kartu buvo lietuvių tautos kultūrintoju, švietėju, aktyviai dalyvavo ir pasaulietiniame gyvenime.
Studijų metais praturtėjo ne tik universitetiniu išsimokslinimu, bet ir savarankiškai lavinosi. Justinas susidomėjo naujomis meno rūšimis – fotografija ir kinu, taip pat poezija bei proza. Baigęs universitetą, norėjo vykti į misijas Indijoje, bet, tėvams, artimiesiems labai priešinantis ir apgailestaujant, tos minties atsisakė. Vėliau norėjo tapti jėzuitu ir išvyko į noviciatą Vokietijoje, paskui į Olandiją, kur pradėjo rengtis filosofijos daktaro laipsniui.
Kunigas Justinas ėmėsi vadovauti eucharistiniam būreliui, tapusiam mokinių lavinimosi, turiningo laisvalaikio centru. [[1935 m.]] prie Katalikų Veikimo Centro įsteigė pedagoginį kino teatrą ir išleido apie 55 su atitinkamomis paskaitomis pedagoginius filmus, tarp jų [[1936 m.]] pagamino M. K. Čiurlionio filmą iš 90 paveikslų, kurio kūrybą labai mėgo ir vertino.
Centre buvo organizuojamos ekskursijos, stovyklos, įvairūs renginiai, leidžiamas žurnalas „Negęstantis židinys“. Kunigas ėmėsi plačios švietėjiškos veiklos – parapijos salė tapo miesto kultūros židiniu.
== Atminimo įamžinimas ==
Būdavonės miške, kankinimo vietoje dar [[1942]] metais pagal kunigo P. Brazausko projektą buvo pastatytas paminklas – trys sujungti kryžiai. Alksnėnuose ant J. Dabrilos kapo pastatytas paminklas – kryžių nešantis Kristus ir iškaltas kankinimo vaizdas, aiškiai matėsi raudonarmiečių kepuraitės ir durtuvai.
Po karo tas vaizdas buvo išdaužytas. Dar Lietuvai nepaskelbus nepriklausomybės Bartninkų parapijos tikintieji kreipėsi į rajono Vykdomąjį komitetą ir Partkomą leidimo atstatyti paminklą. Rajono religinių reikalų tvarkytojas J. [[Urbonas]] paprieštaravo. Tada nutarėme griežtai pareikalauti, kad paminklą atstatytų rajono valdžia. Šie nesipriešino. Nors paminklas atstatytas [[1989 m.]] biržely, dalyvaujant apie 10 tūkst. Lietuvos gyventojų, vyskupo Žemaičio buvo pašventintas, žmonės niekada neužmirš Būdavonės kankinių.
Ant šiaurinio Alksnės kranto [[1867 m.]] pastatyta medinė koplyčia ir aptverta mūro siena, [[1925]] m. įsteigta parapija. Koplyčią aptarnaudavo Vilkaviškio kunigai. Šventoriuje palaidotas [[1941]] m. VI. 22 Būdavonės miške nukankintas kunigas, Vilkaviškio seminarijos profesorius Justinas Dabrila.
== Įdomi istorija ==
Įdomi iš senų laikų žmonėse užsilikusi pranašystė. Dar nebuvo čia parapijos, bet tik žydo kluono vietoje pastatyta koplyčia. Kartą atvykusi čia viena vienuolė ir sakiusi, kad (1) čionai bus parapija, kad (2) iĮš šios parapijos kils pirmasis kunigas, kuris mirs kankinio mirtimi, ir kad (3) čia būsiąs dominikonų vienuolynas.
Kaip matome, parapija buvo įsteigta, kunigas nukankintas. Kun. Justino motina Kudirkaitė (kapucino Kazimiero [[Kudirkos]] sesuo, žuvusi Sibire) žinojo, kad jos sūnus bus kankinys, todėl ir draudė [[1941]].06.22 išvykti į Lankeliškius pas kleboną V. Balsį. Ten buvo ir Marijampolės gimnazijos kapelionas kun. J.Petrika. Jie visi buvo miške bolševikų nukankinti. Kun. J. Dabrila buvo švento gyvenimo dvasininkas. [[1934 m.]] važiavo į Šv. žemę, ir, kaip sako istorikas kun. V. Strimaitis, ne moksliniais tikslais, bet save pašventinti. Jėzuitų auklėtinis. Vaikščiojo akis žemyn nuleidęs.
Buvo didelis jaunimo bičiulis ir auklėtojas. Kaip pasakojo viena jo giminaitė, prie jo kapo vyksta net stebuklingų išgijimų. Žmonės čia meldžiasi ir prašo malonių. Dar lieka neišsipildęs III pranašystės punktas.
▲== Šaltiniai: ==
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis,XXI amžius Nr. 55, [[2006]] liepos 21d.
Laikraštis „Kauno kraštas“ 1998 metai, birželio 16d.
Enciklopedija [http://www.grazitumano.lt. www.grazitumano.lt.]
|