Pranas Kuraitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

▲| veikla = lietuvių filosofas [[neotomizmas|neotomistas]], Kauno universiteto profesorius, katalikų kunigas [[prelatas]], [[ateitininkas]].

▲Pranas Kuraitis gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje (40 hektarų ūkis). Nuo mažens buvo darbštus, gabus ir kuklus. Būtent kuklumas lėmė, jog Kuraitis liko mažiau žinomas, nei kiti to meto Lietuvos filosofai. Jis nepaskelbė jokių atsiminimų kaip kad kiti, kratėsi nuo sukaktuvinių straipsnių apie save, atsisakė net paprasto interviu. Klasės draugas P. Grigaitis savo atsiminimuose taip charakterizuoja savo draugą Kuraitį: „Kuraitis buvo užsidaręs savyje jaunuolis, nemėgo žaisti ir beveik su nieku artimai – draugiškai nepasišnekėdavo. Jam rūpėjo tik pamokos ir dėstomieji klasėje dalykai“. J. Eretas savo vaizdingu žodžiu pavadino Praną Kuraitį „veikėju be biografijos“, o kaimynės P. Orintaitės žodžiais, Kuraičiai buvo „bemaž tipiška“ zanavykų ūkininkų šeima, „gana būdinga šiam kraštui“: lėto, ramaus, nuosaikaus būdo, santūrūs, drovūs, kuklūs, patvariai darbštūs. Netroško garbės, nesismelkė į pirmas vietas. Tenorėjo „jaustis lygūs su kitais, ne menkesni, bet ir ne viršesni“.

▲[[Kudirkos Naumiestis|Kudirkos Naumiesčio]] pradinėje mokykloje baigė tris klases, vienerius metus praleido namuose ir [[1895]] m. stojo į Marijampolės gimnaziją. Baigęs, [[1899]] m. stojo į [[Seinai|Seinų]] kunigų seminariją. [[1903]] m., minint Tomo Akviniečio sukaktį, Kuraitis pirmą kartą seminarijoje viešai skaitė referatą lietuvių kalba. [[1907]] m. [[sausio 5]] d. įšventintas kunigu. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. [[1909]] m. įgijo teologijos magistro laipsnį. Išvyko į [[Leuvenas|Leuveno]] universitetą ([[Belgija]]). Vos per porą metų įgijo filosofijos daktaro laipsnį, parašęs disertaciją (prancūzų kalba) apie [[Wilhelm Wundt|W. Wundto]] pažinimo teoriją. Vėliau dar metus ([[1911]]–[[1912]]) studijavo apologetiką ir etiką [[Munster]]io universitete ([[Vokietija]]).

▲Į Lietuvą grįžo [[1912]] m. [[1914]] m. paskirtas profesoriumi į Seinų kunigų seminariją. [[1918]] m. po Pirmojo pasaulinio karo toliau profesoriavo kunigų seminarijoje. Įsteigus Lietuvos (vėliau – [[VDU|Vytauto Didžiojo]]) universitetą, Kuraitis pakviestas Teologijos - filosofijos fakulteto docentu, vėliau tapo profesoriumi. Kelerius metus profesorius vadovavo filosofijos istorijos katedrai. Nuo [[1929]] m. iki [[1937]] m. buvo šio fakulteto dekanas. Sovietams okupavus Lietuvą, [[1940]] m. Teologijos - filosofijos fakultetas buvo uždarytas. Prano Kuraičio raštai spaudoje rodėsi nuo prieškarinių laikų iki 1940 m. birželio 17 d. Rusams jau okupavus Lietuvą, „XX Amžiuje“ dar buvo įdėtas jo straipsnis „Statant gaires ateičiai“ (Mintys besiartinančio ateitininkų progreso proga). Kongresas buvo šaukiamas 1940 m. birželio pabaigoje Vilniuje, bet negalėjo įvykti. Laikinoji vyriausybė [[1941]] m. atkūrė fakultetą, bet [[1944]] m. grįžus sovietams Prof. Pranas Kuraitis atleistas iš universiteto ir iki [[1953]] m. profesoriavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. [[1953]] m. [[vasario 20]] d. sovietiniai saugumiečiai jį suėmė, apkaltino priešsovietine veikla ir nuteisė kalėti 25 metus. Ištremtas į Šilutės bei Kursko lagerius. Mirus [[Josifas Stalinas|Stalinui]], po kelerių metų dėl amžiaus ir susilpnėjusios sveikatos išleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą, kaip altarista iki mirties gyveno Aleksote. Iki amžiaus galo išliko sveikas ir žvalus, išlaikė gerą atmintį ir blaivų protą, tik prieš mirtį 6 savaites buvo paralyžiuotas. Mirė [[1964]] m. [[gruodžio 18]] d.

▲Vienintelis biografijos šaltinis ligi Kuraičio mirties liko 27 eilutės moksleivių „Ateityje“ (1927, Nr. 10, p. 475 - 476). Iš šitų eilučių paties Kuraičio suteikta biografinė informacija apima tik 23 eilutės, o kitos 4 eilutės tik informuoja, kad jis daug nusipelnė ateitininkų organizacijai: „Jis yra vienas iš pirmųjų jos kūrėjų. Jis ir dabar aktingai joj dalyvauja padėdamas įvairiausiais patarimais ir nurodymais“.

▲Kuraičio 50 metų sukaktį net kultūros žurnalas „Židinys“ anonimiškai priminė apžvalgų skyriuje tik lygiai vienu (47 eilučių) puslapiu. Reikia paminėti, kad pats Kuraitis uždraudė apie save rašyti. O 80 metų sukakties niekas neprisiminė. Po jo mirties, be nekrologinių pranešimų, pasirodė vos po vieną straipsnį „Drauge“, „Naujienose“ ir „Darbininke“. Tik New Yorko ateitininkai 1965 m. kovo 21 d. surengė Kuraičio minėjimą.