Azijos finansų krizė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 1:
[[File:Asian Financial Crisis EN-2009-05-05.png|thumb|Labiausiai paveiktos 1997 metų Azijos finansų krizės šalys]]
1997 metais Rytų Aziją, kaip ir didžiąją Azijos dalį 1997-ųjų vasarą, buvo apėmusi finansinė krizė. Ji tuomet sukėlė ir pasaulinio ekonominio nuosmukio būgštavimus. Šis laikotarpis dažnai dar vadinamas Rytų Azijos valiutų krize. Ji prasidėjo Tailande po to, kai žlugo tajų valiuta batas, kai šalies vyriausybė nusprendė atsieti bato kursą nuo JAV dolerio. Tai padaryta po ilgų ir varginančių, bet nesėkmingų pastangų išlaikyti jį susietą su doleriu. Didžiulės finansinės įtampos židinys tuomet buvo nekilnojamojo turto sektorius.▼
▲1997 metais [[Rytų Azija|Rytų Aziją]], kaip ir didžiąją [[azija|Azijos]] dalį 1997-ųjų vasarą, buvo apėmusi [[finansinė krizė]]. Ji tuomet sukėlė ir pasaulinio [[Recesija|ekonominio nuosmukio]] būgštavimus. Šis laikotarpis dažnai dar vadinamas Rytų Azijos valiutų krize. Ji prasidėjo [[tailandas|Tailande]] po to, kai žlugo [[tailando batas|tajų valiuta batas]], kai šalies vyriausybė nusprendė atsieti bato kursą nuo [[JAV doleris|JAV dolerio]]. Tai padaryta po ilgų ir varginančių, bet nesėkmingų pastangų išlaikyti jį susietą su doleriu. Didžiulės finansinės įtampos židinys tuomet buvo nekilnojamojo turto sektorius.
Tuo metu Tailandą slėgė užsienio skola, dėl kurios šalis faktiškai bankrutavo dar prieš žlungant jos valiutai. Dėl priverstinės devalvacijos drastiškai sumažėjusios pajamos iš importo jau nebeleido greitai ar net per vidutinės trukmės laikotarpį atsigauti be energingos tarptautinės intervencijos. Krizei plečiantis, didžiojoje Pietryčių Azijos dalyje ir Japonijoje valiutų kursai ėmė kristi, akcijų rinkos ir turto kainos nuvertėjo, o vartotojų skolos staiga išaugo. <ref>Kaufman: pp. 195–6</ref>▼
▲Tuo metu Tailandą slėgė [[užsienio skola]], dėl kurios šalis faktiškai [[bankrotas|bankrutavo]] dar prieš žlungant jos [[valiuta|valiutai]]. Dėl priverstinės [[devalvacija|devalvacijos]] drastiškai sumažėjusios pajamos iš [[importas|importo]] jau nebeleido greitai ar net per vidutinės trukmės laikotarpį atsigauti be energingos tarptautinės intervencijos. Krizei plečiantis, didžiojoje [[Pietryčių Azija|Pietryčių Azijos]] dalyje ir [[Japonija|Japonijoje]] [[forex|valiutų kursai]] ėmė kristi, [[akcijų rinka|akcijų rinkos]] ir turto kainos nuvertėjo, o vartotojų skolos staiga išaugo. <ref>Kaufman: pp. 195–6</ref>
Nors buvo bendras susitarimas dėl krizės ir jos padarinių, krizės priežastys, jų apimtis ir sprendimo būdai nebuvo tokie aiškūs. Labiausiai krizė apėmė Indoneziją, Pietų Korėją ir Tailandą. Nuosmukis gerokai paveikė ir Honkongą, Malaiziją, Laosą ir Filipinus. Palyginti mažai paveikta buvo pagrindinė Kinijos dalis, Indija, Taivanas, Singapūras ir Vietnamas. Krizė nelabai paveikė Japoniją, tačiau ji turėjo savų ilgalaikių ekonominių sunkumų. Vis dėlto visų šių šalių valiutų kursai gerokai krito JAV dolerio atžvilgiu, nors labiau nukentėjusios šalys susidūrė su ilgalaikiais valiutiniais nuostoliais.▼
▲Nors buvo bendras susitarimas dėl krizės ir jos padarinių, krizės priežastys, jų apimtis ir sprendimo būdai nebuvo tokie aiškūs. Labiausiai krizė apėmė [[indonezija|Indoneziją]], [[Pietų Korėja|Pietų Korėją]] ir [[tailandas|Tailandą]]. Nuosmukis gerokai paveikė ir [[honkongas|Honkongą]], [[malaizija|Malaiziją]], [[laosas|Laosą]] ir [[filipinai|Filipinus]]. Palyginti mažai paveikta buvo pagrindinė [[kinija|Kinijos]] dalis, [[Indija]], [[Taivanas]], [[Singapūras]] ir [[Vietnamas]]. Krizė nelabai paveikė [[japonija|Japoniją]], tačiau ji turėjo savų ilgalaikių ekonominių sunkumų. Vis dėlto visų šių šalių valiutų kursai gerokai krito JAV dolerio atžvilgiu, nors labiau nukentėjusios šalys susidūrė su ilgalaikiais valiutiniais nuostoliais.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) buvo priverstas inicijuoti 40 mlrd. USD programą stabilizuoti Pietų Korėjos, Tailando ir Indonezijos valiutas, nes šių šalių ekonomikos buvo labiausiai pažeistos krizės. Neefektyvi Japonijos bankų sistema skendo kalnuose blogų paskolų. Iki tol pro pirštus žiūrėta į ten vyravusią bankininkystės praktiką slėpti pagrindinių klientų nuostolius. Jungtinės Valstijos įsikišo siekdamos sustabdyti skubotą jenos vertės kritimą, sutikdamos pirkti Japonijos valiutos už maždaug 2 mlrd. USD. Tokiu veiksmu JAV vylėsi stabilizuoti jenos kursą, kuris buvo kritęs iki žemiausio taško per pastaruosius aštuonerius metus. <ref>Pempel: pp 118–143</ref>▼
▲[[Tarptautinis valiutos fondas]] (TVF) buvo priverstas inicijuoti 40 mlrd. USD programą stabilizuoti Pietų Korėjos, Tailando ir Indonezijos valiutas, nes šių šalių ekonomikos buvo labiausiai pažeistos krizės. Neefektyvi Japonijos bankų sistema skendo kalnuose blogų paskolų. Iki tol pro pirštus žiūrėta į ten vyravusią bankininkystės praktiką slėpti pagrindinių klientų nuostolius. [[JAV|Jungtinės Valstijos]] įsikišo siekdamos sustabdyti skubotą [[jena|jenos]] vertės kritimą, sutikdamos pirkti Japonijos valiutos už maždaug 2 mlrd. USD. Tokiu veiksmu JAV vylėsi stabilizuoti jenos kursą, kuris buvo kritęs iki žemiausio taško per pastaruosius aštuonerius metus. <ref>Pempel: pp 118–143</ref>
Tačiau pastangos pristabdyti įsisiūbavusią pasaulinę ekonominę krizę ne ką tepadėjo stabilizuoti padėtį Indonezijoje. Po 30-ties valdymo metų 1998-ųjų gegužę buvo priverstas atsistatydinti prezidentas Suharto, prieš prasidedant riaušėms, kurios kilo po staigaus kainų šuolio dėl drastiško rupijos nuvertinimo. Krizės poveikis buvo juntamas visus 1998 metus.▼
▲Tačiau pastangos pristabdyti įsisiūbavusią pasaulinę ekonominę krizę ne ką tepadėjo stabilizuoti padėtį Indonezijoje. Po 30-ties valdymo metų 1998-ųjų gegužę buvo priverstas atsistatydinti prezidentas Suharto, prieš prasidedant riaušėms, kurios kilo po staigaus kainų šuolio dėl drastiško [[rupija|rupijos]] nuvertinimo. Krizės poveikis buvo juntamas visus 1998 metus.
Filipinų ekonomikos augimas 1998 metais praktiškai nukrito iki nulio. Tik Singapūras ir Taivanas liko santykinai izoliuoti nuo sukrėtimo, bet abu patyrė rimtų sukrėtimų.[Vita1] Tačiau 1999 metais analitikai pastebėjo ženklų, kad Azijos ekonomikos pradeda atsigauti. <ref>http://www.adb.org/Documents/Books/Key_Indicators/2003/pdf/rt29.pdf</ref>
Iki 1997 metų Azija pritraukė kone pusę kapitalo srautų į besivystančias šalis. Pietryčių Azijos ekonomikos palaikė aukštas palūkanų normas, patrauklias užsienio investuotojams, ieškantiems didelės grąžos. Todėl į regiono šalių ekonomiką įplaukė dideli pinigų srautai, o nekilnojamojo turto kainos labai išaugo. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje Tailando, Malaizijos, Indonezijos, Filipinų, Singapūro ir Pietų Korėjos ekonomika sparčiai vystėsi, [[BVP]] augimas siekė 8–12%. Tai buvo ir finansinių institucijų – TVF ir [[pasaulio bankas|Pasaulio banko]] nuopelnas. Tas laikmetis dar žinomas kaip [[Azijos ekonominis stebuklas]].▼
▲Iki 1997 metų Azija pritraukė kone pusę kapitalo srautų į besivystančias šalis. Pietryčių Azijos ekonomikos palaikė aukštas palūkanų normas, patrauklias užsienio investuotojams, ieškantiems didelės grąžos. Todėl į regiono šalių ekonomiką įplaukė dideli pinigų srautai, o nekilnojamojo turto kainos labai išaugo. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje Tailando, Malaizijos, Indonezijos, Filipinų, Singapūro ir Pietų Korėjos ekonomika sparčiai vystėsi, BVP augimas siekė 8–12%. Tai buvo ir finansinių institucijų – TVF ir Pasaulio banko nuopelnas. Tas laikmetis dar žinomas kaip Azijos ekonominis stebuklas.
Tačiau 1994 metais garsus ekonomistas [[Paul Krugman|Paulas Krugmanas]] paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė abejones dėl Azijos ekonominio stebuklo. Jis teigė, kad Rytų Azijos ekonominį augimą lėmė vien išorinės investicijos. Tačiau bendras gamybos veiksnių produktyvumas išaugo tik nedaug arba neišaugo visai. Krugmanas teigė, kad tik bendro gamybos veiksnių produktyvumo augimas gali garantuoti ilgalaikį klestėjimą. Finansinei krizei įsisiūbavus, Krugmano nuomonę daug kas laikė pranašiška, nors jis pats pareiškė, kad nebuvo numatęs krizės ar jos masto. <ref>[http://web.mit.edu/krugman/www/myth.html The Myth of Asia's Miracle] A Cautionary Fable by Paul Krugman.</ref>
Azijos stebuklo žlugimo priežasčių daug ir dėl daugelio jų ginčijamasi iki šiol. Tailando ekonomikos burbulas išsipūtė dėl vadinamųjų „karštų pinigų“. Burbului pučiantis, jų reikėjo vis daugiau. Tokia pat padėtis susidarė Malaizijoje, nors jos politinis vadovavimas buvo geresnis, ir Indonezijoje, kur padėtį papildomai sunkino vadinamasis „senas mielas kapitalizmas“. <ref>Hughes, Helen. [http://www.cis.org.au/POLICY/Spr99/polspr99-1.htm Crony Capitalism and the East Asian Currency Financial 'Crises']. ''Policy''. Spring 1999.</ref> Plėtrai skirtos lėšos dažniausiai buvo panaudojamos be kontrolės, ne pačiu tinkamiausiu ar veiksmingiausiu būdu, jos patekdavo tik į tam tikrų asmenų, paprastai artimiausių valdžios struktūroms, rankas. <ref>Blustein: p. 73</ref>
Dešimtmečio viduryje Tailandas, Indonezija ir Pietų Korėja turėjo didelį [[einamoji sąskaita|einamųjų sąskaitų]] [[deficitas|deficitą]], o palaikomas fiksuotas keitimo kursas skatino skolinimąsi iš užsienio. Dėl to kilo didelis pavojus finansų ir įmonių sektoriuose.
Tačiau maždaug tuomet ekonominė aplinka pradėjo keistis. JAV ekonomikai atsigavus po [[recesija|recesijos]], dešimtmečio pradžioje JAV [[FED|Federalinis rezervų bankas]], vadovaujamas [[Alan Greenspan|Alano Greenspano]], pradėjo kelti JAV palūkanų normas, kovodamas su [[infliacija]]. Taip JAV greta Pietryčių Azijos tapo patrauklios investuotojams, pritraukdamos spekuliacinį kapitalą. Dėl to JAV doleris pradėjo stiprėti kitų valiutų atžvilgiu, o kadangi su juo buvo susietos daugelio Pietryčių Azijos šalių nacionalinės valiutos, jų [[eksportas]] tapo ne toks konkurencingas. 1996 metais Pietryčių Azijos eksporto augimas labai sulėtėjo, o tai neigiamai paveikė ir jų einamosios sąskaitos situaciją.
Kai kurie ekonomistai pirštais ėmė rodyti ir į Kiniją, esą ji labai prisidėjo prie Pietryčių Azijos valstybių asociacijos ([[ASEAN]]) šalių eksporto augimo sulėtėjimo. Nors tuo pačiu metu tie patys ekonomistai teigė, kad pagrindinė krizės priežastis buvo pernelyg didelis spekuliacijos nekilnojamuoju turtu mastas. <ref>[http://www.newschool.edu/cepa/publications/workingpapers/archive/cepa0318.pdf The Three Routes to Financial Crises: The Need for Capital Controls]. Gabriel Palma (Cambridge University). Center for Economic Policy Analysis. November 2000.</ref> Nors Kinija pradėjo veiksmingai konkuruoti su kitais Azijos eksportuotojais, įgyvendinusi keletą į eksportą orientuotų reformų. Svarbiausia buvo tai, kad Tailando ir Indonezijos valiutos buvo artimai susietos su JAV doleriu, kurio vertė 10-ajame dešimtmetyje kilo. Vakarų importuotojai ieškojo pigesnių gamintojų ir juos iš tiesų rado Kinijoje. Kiti ekonomistai nepritaria šiam teiginiui, aiškindami, kad tiek ASEAN, tiek Kinija vienu metu patyrė greitą eksporto augimą. <ref>{{cite book |title=The Asia-Pacific Profile |author=Bernard Eccleston, Michael Dawson, Deborah J. McNamara |year=1998 |publisher=Routledge (UK) |url=http://books.google.com/books?visbn=0415172799&id=l07ak-yd6DAC&pg=RA1-PA311&lpg=RA1-PA311&ots=XgqmmGV3CC&dq=%22Bangkok+Declaration%22+ASEAN&ie=ISO-8859-1&output=html&sig=u2ddDhzn-yVhEn5Fwu3d8iih0OA|isbn=0415172799 }}</ref>
Daugelis ekonomistų tiki, kad Azijos krizę sukūrė ne rinkos psichologija ar technologija, bet politika, iškreipusi skolintojų ir besiskolinančiųjų santykius. Rinkoje susidarė dideli kiekiai siūlomų kreditų, o nekilnojamojo turto kainos buvo pastūmėtos link aukštumų, kurių nebebuvo įmanoma išlaikyti. <ref>[http://web.mit.edu/krugman/www/FIRESALE.htm FIRE-SALE FDI] by [[Paul Krugman]].</ref> Galiausiai nekilnojamojo turto kainos ėmė smukti, o privatūs asmenys ir verslas tapo nebepajėgūs vykdyti savo skolinių įsipareigojimų. Tarp skolintojų kilusi panika paskatino iš krizės apimtų šalių atitraukti didelius kreditų kiekius, o tai savo ruožtu sukėlė kreditų krizę ir tolesnius bankrotus.
Be to, investuotojams stengiantis atsiimti savo pinigus, valiutų rinką užtvindė valiutos iš krizių apimtų šalių, todėl jų kursas ėmė kristi. Siekdamos išvengti valiutų vertės nykimo, šių šalių vyriausybės buvo priverstos kelti palūkanų normas šalių viduje iki tikrai aukštų dydžių ir įsikišti į [[forex|valiutų keitimo rinką]] superkant bet kokią perteklinę vietinę valiutą pagal fiksuotą keitimo kursą iš užsienio rezervų. Nė vienos iš šių politinių priemonių nepavyko išlaikyti ilgiau. Itin aukštos palūkanų normos, kurios gali būti labai kenksmingos net palyginti sveikai ekonomikai, nusiaubė jau ir taip trapias ekonomikas, o [[centrinis bankas|centriniai bankai]] sekino užsienio rezervus, kurių jie turėjo ne tiek jau ir daug. Kai tapo aišku, jog iš šių šalių plūstančio kapitalo bangos sustabdyti neįmanoma, valdžia liovėsi ginti savo fiksuotus keitimo kursus, ir atsiejo valiutas. Tad nuvertėjusios šalių valiutos reiškė, kad paskolos, paimtos užsienio šalių valiutomis labai išaugs, perskaičiavus į vidaus valiutas, dėl to kils dar daugiau bankrotų, o krizė dar labiau gilės.
Kiti ekonomistai, tarp jų [[Joseph Stiglitz|Josephas Stiglitzas]] ir [[Jeffrey Sachs|Jeffrey Sachsas]], neskyrė daug reikšmės realios ekonomikos vaidmeniui vykstant krizei, palyginti su [[finansų rinka|finansinėmis rinkomis]] dėl krizės greičio. Greitis, kuriuo krizė plito, kaip teigė Sachsas ir kiti, buvo lyginamas su klasikiniais paniškais indėlių atsiiminėjimais iš bankų. O [[Frederic Mishkin| Fredericas Mishkinas]] nurodė asimetrinės informacijos vaidmenį finansinėse rinkose, dėl kurio tarp investuotojų susidarė „bandos mentalitetas“ ir dėl kurio buvo padidinta palyginti nedidelė rizika realioje ekonomikoje. Tuo krizė patraukė [[elgsenos ekonomika|elgsenos ekonomistų]], besidominčių rinkos psichologija, dėmesį. <ref>Stiglitz: pp. 12–16</ref>
Kita galima staigios krizės priežastis gali būti Honkongo suvereniteto perdavimas 1997 metų liepos 1 dieną. Netikrumas dėl Honkongo ateities paskatino investuotojus atitolti nuo Azijos, o tai pablogino ekonomines sąlygas regione ir vėliau paskatino Tailando bato devalvaciją 1997 metų liepos 2 dieną.
| |||