Belgrado apgultis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Image:Siege of Belgrade 1456 from a 15 th century turkish manuscript.jpg|thumb|right|Belgrado apgultis. Iš XV a. turkiško rankraščio]]
'''Belgrado apgultis''' vyko [[1456]] m. [[liepos 4]] - [[liepos 22|22]] d.
eilutė 6 ⟶ 8:
Popiežius Kalikstas III pergalei atminti liepė [[krikščionybė|krikščionims]] vidurdienį skambinti varpais. Ši praktika išliko iki šiol.
==Pasiruošimas==
[[1455]] m. pabaigoje Hunyadi ėmė ruoštis laukiamai atakai. Savo paties lėšomis papildė tvirtovę atsargų ir paliko joje stiprų karinį būrį, kuriam vadovavo jo svainis ''Mihály Szilágyi'' ir šio vyriausiasis sūnus ''László''. Kadangi joks kitas didikas nepanoro prisidėti (nes bijojo augančios Hunyadi galios labiau nei osmanų), Hunyadi turėjo kliautis savo vieno resursais. Vienintelis sąjungininkas buvo brolis [[pranciškonai|pranciškonas]] Giovanni da Capistrano, kuris taip karštai ragino eiti į kryžiaus žygį, kad menkai ginkluoti, bet užsidegę valstiečiai ėmė plūsti į Hunyadi būrį. Hunyadi būtų galėjęs surinkti 25-30 000 vyrų.
==Apgultis==
Tačiau tokioms pajėgoms dar nesusirinkus prie Nándorfehérvár atžygiavo Mehmeto II armija (anksčiau teigta, kad ją sudarė 160 000 karių, naujesni tyrimai rodo, kad 60-70 000). [[1456]] m. [[liepos 4]] d. prasidėjo apgultis. Szilágyi pilyje turėjo 5000-7000 vyrų. Mehmeto Rumelijos (t.y. europietiški) būriai turėjo daugumą patrankų, o kitos buvo upiniuose laivuose. Rumelijos pajėgos buvo išdėstytos dešiniajame sparne, o Anatolijos - kairiajame. Viduryje buvo asmeninė sultono sargyba ir jis pats. Anatolijos pajėgos ir sargyba buvo pėstininkai. Laivai išdėstyti daugiausia miesto šiaurės vakaruose, kad saugotų pelkes ir stebėtų, kad tvirtovės atsargų niekas nepapildytų. [[Dunojus|Dunojų]] rytuose saugojo spahi - sultono lengvosios kavalerijos būriai.
Apie apgultį Hunyadi sužinojo pietuose rinkdamas papildomus kavaleristus armijai. Nors palyginus nedaug didikų noriai davė savo karius, valstiečiai buvo nusiteikę entuziastingai. Kardinolą Giovanni Capistrano [[Vatikanas]] į Vengriją pasiuntė ne tik kovoti su [[eretikai]]s, bet ir raginti stoti į karą su osmanais. Jam pavyko surinkti didelę, bet prastai apmokytą ir ginkluotą valstiečių armiją, su kuria jis išvyko į Belgradą. Jiedu su Hunyadi keliavo kartu, bet vadovavo atskirai. Kartu jie turėjo apie 40-50 000 karių.
[[Image:Fortress Belgrade.jpg|thumb|right|Belgrado tvirtovė XVI a.]]
Tvirtovės gynėjai kliovėsi Belgrado pilies tvirtumu. Tuo metu tai buvo viena tvirčiausių pilių Balkanuose. Pilį sudarė buvo trys gynybinės linijos: vidinė pilis su rūmais ir dideliu donžonu, viršutinis miestas su pagrindinėmis karinėmis stovyklomis, keturiais vartais ir dviguba siena ir apatinis miestas su katedra miesto centre ir uostu and Dunojaus. Šias dalis skyrė tranšėjos, vartai ir aukštos sienos.
[[Liepos 14]] d. Hunyadi su savo flotile Dunojumi pasiekė apsuptą miestą. Turkų laivynas blokavo upę, tačiau Hunyadi blokadą pralaužė. Sunaikinęs sultono laivyną, Hunyadi galėjo perkelti į miestą pajėgas ir maisto.
[[Image:Dugovics.jpg|thumb|left|Titus Dugović šoka nuo sienos]]
Tačiau Mehmetas II nenutraukė apgulties, ir po savaitės intensyvaus bombardavimo tvirtovės sienos keletame vietų griuvo. [[Liepos 21]] d. Mehmetas II įsakė pradėti puolimą, kuris truko visą naktį. Armija užplūdo miestą ir puolė fortą. Hunyadi įsakė gynėjams mėtyti dervuotą medį ir kitas degias medžiagas, o tada visa tai padegė. Užpuolikus, esančius mieste, nuo dar neįsibrovusių atskyrė liepsnos sienos. Mieste virė mūšis, galiausiai jis pasisuko miesto gynėjų naudai. Kai turkų kareivis beveik iškėlė sultono vėliavą ant bastiono, kareivis, vardu ''Titus Dugović'' (vengriškai ''Dugovics Titusz''), jį sugriebė ir drauge nušoko nuo sienos.
{{ist-stub}}
| |||