Lenkijos-sovietų karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Po Spalio revoliucijos iš karo pasitraukusi Rusija nedalyvavo po Pirmojo pasaulinio karo vykusiose derybose dėl naujos tvarkos nustatymo. Dėl to sienų klausimas tarp Lenkijos ir naujosios komunistinės valstybės Paryžiuje nebuvo sprendžiamas. Patys bolševikai Lenkiją laikė [[Antantė]]s valdoma valstybe, kuri turėjo tapti "tiltu į Europą", plečiant revoliuciją į Vakarus. Bendrai Rusijoje vyravo nuomonė, kad naujosios nepriklausomos Vidurio ir Rytų Europos valstybės esančios maištaujančiomis Rusijos provincijomis, tuo pačiu bolševikų priešininkai pilietiniame kare. [[Baltoji gvardija|Baltųjų armijos]] tuo metu stengėsi išstumti bolševikus ir atkurti rusų nacionalinę valstybę. Pačioje Rusijoje siautė ekonominė suirutė. Gyventojų nuostoliai dėl kovų ir ligų siekė iki aštuonių milijonų.
 
Lenkijos vadovybės, pirmiausia valstybės vadovo [[Juzefas Pilsudskis|Juzefo Pilsudskio]], pagrindinis tikslas buvo įgauti kiek įmanoma stipresnes pozicijas tarp valstybių, kurios prieš daugiau nei šimtą metų dalyvavo Lenkijos padalinime, t.y. Rusiją, Prūsiją ir Austriją-Vengriją. Tai lėmė ne tik konfliktą su Rusija, bet ir, pavyzdžiui, kovas Silezijoje tarp vokiečių fraikoro ir lenkų nacionalistų (iki 1921 m.). Didžiausi iššūkiai visgi buvo rytuose. Prieš galimą Rusijos atsigavimą valdant komunistams Pilsudskis siekė sukurti Lenkijos dominuojamą Rytų Europos [[konfederacija|konfederaciją]]. Istoriniu pavyzdžiu Lenkijos dominuojamam [[Tarpjūris|Tarpjūriui]] buvo [[Abiejų Tautų Respublika]], gyvavusi iki1791 m. Ši konfederacija turėjo apimti Lenkiją, ukrainąUkrainą, Baltarusiją ir Lietuvą. Tokiai politikai priešinosi kiti įtakingi lenkų politikai, pvz., [[Romanas Dmovskis]], kuris siekė tiesiog nacionalinės Lenkijos valstybė su išplėsta teritorija, tačiau Pilsudskio linija vyravo.
 
Tuo tarpu sovietai vadovavosi [[marksizmas|marksizmu]]. Pagal šią teoriją revoliucija turėjo kilti pirmiausia pramoninėse valstybėse, tačiau pirmiau ji kilo Rusijoje. Leninas iš to darė išvadą, kad [[pasaulinė revoliucija]] turi iš Rusijos persikelti į Europą. Leninas manė, kad Rusija negali išlikti vienintele komunistine valstybe, dėl to revoliucijos eksportas buvo ne tiek jo politikos galimybė, kiek būtinybė. Besitęsiantis nestabilumas Vokietijoje rodėsi palaikė šį požiūrį.Jauna Vokietijos respublika iki 1920 metų pergyveno tris karinio perversmo bandymus, keturis generalinius streikus ir penkis vyriausybės vadovus. Be to, griežtos [[Versalio sutartis|Versalio sutarties]] sąlygos skatino atskirų Vokietijos dalių separatizmą. 1919 m. pilietinį karą primenanti situacija, suvaldyta fraikoro pastangomis, sustiprino bolševikų tikėjimą, kad revoliucija netrukus įvyks ir kitose Europos dalyse. Nors pastangos 1918 m. nusiųsti paramą vokiečių komunistams ir žlugo, tačiau komunistai tikėjosi, kad Raudonosios Armijos žygis sustiprins jų pozicijas Vokietijoje. Pilietinio karo patirtis parodė komunistų partijai, kad politinių tikslų galima siekti ir karinėmis priemonėmis. Tai tapo sovietų karo su Lenkija eskalacijos leitmotyvu.
1 419

pakeitimų