Georg Wilhelm Friedrich Hegel: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
S (robotas Keičiama: ba:Георг Вильһельм Фридрих Гегель; smulkūs taisymai)
'''Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis''' ([[1770]] m. [[rugpjūčio 27]] d. – [[1831]] m. [[lapkričio 14]] d.) – [[Vokietija|vokiečių]] [[filosofas]], vienas iš idealizmo kūrėjų kartu su Imanueliu Kantu ([[Immanuel Kant]]), įtakingiausių Švietimo amžiaus filosofų.
 
== Biografija ==
Gimė 1770 m. rugpjūčio 27 d. [[Štutgartas|Štutgarte]], Vokietijoje, biurokrato tėvo šeimoje. Mokėsi Štutgarto gimnazijoje, kur jis susipažino su graikų ir romėnų klasika. Tėvas norėjo, kad jis būtų dvasininkas ir nuo 1788 iki 1793 m. jis studijavo teologiją [[Tiubingenas|Tübingen]] universiteto seminarijoje. Besimokydamas susidraugavo su Friedrich Hölderlin ir Friedrich W.J von Schelling ir tapo neišskiriamais draugais.
[[Vaizdas:Hegel.jpg|miniatiūra|150px|kairėje|Hėgelis]]
1831 m. rugpjūtį choleros epidemija pasiekė Berlyną ir G.Hėgelis paliko miestą, apsistodamas Kreuzberge. Naujas semestras prasidėjo spalį ir būdamas silpnos sveikatos vokiečių filosofas sugrįžo į [[Berlynas|Berlyną]], su (klaidingu) įspūdžiu, kad epidemija sumažėjo ir beveik po mėnesio 1831 m. lapkričio 14 d. mirė.
 
== Filosofija ==
 
'''Hegelio filosofija''' yra paskutinis vokiečių idealizavimo raidos etapas; ją galima traktuoti kaip graikų filosofijos, krikščioniškojo subjektyvizmo ir naujųjų amžių filosofijos sintezę. Jis siekė apimti ir išreikšti universalius filosofijos motyvus jos turinio ir tapsmo požiūriu.
'''Dvasios filosofijoje''' Hegelis nagrinėjo idėjos sugrįžimą iš kitabūties į save kaip susvetimėjimo įveiką. Dvasia yra gamtos, materijos priešingybė, ji kyla ne iš pačios gamtos, o tik išsivaduodama iš jos. Idėjos sugrįžimas įvyksta žmogaus, jo socialinio gyvenimo, dvasinės veiklos formų tapsme. Tik įveikdamas gamtos svetimumą absoliutas įsisąmonina save kaip dvasią. Dvasios tapsmas pereina 3 pakopas – '''subjektyviosios''', '''objektyviosios''' ir '''absoliučiosios''' dvasios.
 
* '''Subjektyviojoje dvasioje''' žmogus iš pradžių iškyla kaip betarpiškai kūniškas, po to įsisąmonina sielos priešingumą kūnui, galiausiai suvokia save kaip dvasinę esybę.
 
* '''Objektyvioji dvasia''' – tos gyvenimo formos (teisė, moralė, dorovė), kurias sukuria žmonių visuomenė.
 
[[Teisė]] išreiškia tai, kas visiems privaloma, bet toks išorinis privalėjimas moralėje prieštarauja individualiems įsitikinimams. Prieštaravimas išsprendžiamas antruoju neigimu – dorovėje, kuri yra teisinio turinio ir moralinio įsitikinimo vienybė. Ši sintezė aukščiausią laipsnį pasiekia valstybėje, kurioje subjektas sutampa su substancija, todėl yra dieviškosios prigimties.
 
* '''Absoliuti dvasia''' yra galutinis absoliučios idėjos savęs įsisąmoninimas, jos sugrįžimas prie tikrojo, loginio turinio. Absoliučios dvasios formos yra menas, religija, filosofija. Mene absoliuti idėja pasirodo dar neadekvačiu jusliniu pavidalu, gali būti stebima materijoje. Religijoje ši idėja įsivaizduojama kaip anapusinė asmenybė, kuri yra Dievas ir žmogus kartu. Vaizdinys kaip ir jutimas yra susijęs su patyrimu. Nors religija nukreipta į neribotą, begalinį [[Objektas|objektą]] (Dievą), bet vaizduotė jo negali aprėpti.
 
[[Idėja]] savo prigimtimi yra begalinis turinys, o jutimas ir vaizdinys, kaip formos, dar yra priklausomi nuo baigtiniams daiktams būdingo ribotumo, todėl iš jo visiškai išsilaisvinti nepajėgia nei menas, nei religija. Tik filosofijoje idėjos turinys jau yra mąstomas – pažįstamas jam adekvačiu būdu.
 
'''Filosofija''' yra absoliučios dvasios viršūnė. Filosofija pranašesnė už religiją tuo, kad gali suprasti ir save, ir religiją. Tik filosofija leidžia tiksliai apibrėžti šių dvasinės veiklos formų santykius ir šalinti galimą ir esamą jų susipriešinimą. Filosofija paverčia minčių išraiškomis tą visuotinį absoliutų turinį, kuris kita (vaizdinio) forma jau slypi religijoje ir teologijoje. Filosofija, kaip absoliučios dvasios aukščiausia forma, įgyvendina galutinį visos Hegelio filosofijos tikslą – absoliuto (Dievo) savimonę.
 
Pasaulio proto galia turi ir savo laikinį, istorinį, matmenį, nes protingumas visuotinėje istorijoje reiškėsi žmonių veiksmais. '''Istorijos filosofijoje''' Hegelis teigė, kad istorijos pagrindas, tikrasis jos subjektas yra protas, nes tik jis valdo pasaulį. '''[[Protas]]''' yra visuomenės gyvenimą ir kaitą lemiantis vidinis veiksnys. Galiausiai protas sutampa su pačia istorijos tikrove; tuo pagrįstas Hegelio teisės filosofijos teiginys, kad visa, kas tikra, yra protinga, ir visa, kas protinga, yra tikra. '''[[Istorija]]''' yra nuoseklus pasaulinio proto atsiskleidimas, todėl filosofas pirmenybę teikė ne idealui, bet tikrovei. '''[[Protas]]''' nesitenkina idealu, yra toks stiprus, kad pats įsigali tikrovėje. Žmonės, savo veiksmais įgyvendinantys pasaulinio proto tikslus, dažniausiai jų nesuvokia, vadovaujasi asmeninio pobūdžio motyvais. Individualios žmonių laimės kategorija pačiai istorijai nepritaikoma. Tik herojai yra arčiau pasaulinio proto tikslų, galbūt todėl jų likimai dažniausiai būna tragiški.
'''Hegelio filosofija''' yra racionalistinė, panlogistinė, panteistinė. Substancijos ir subjekto vienybės principas apima beveik visas pažinimo, žinojimo, dvasinės veiklos sritis.
[[Teisė]] Hegeliui yra šventa, ji yra absoliučios sąvokos, savimonės, laisvės esatis. Teisės esmė – valios laisvė. Teisė yra laisva kaip idėja. Teisės pagrindas – dvasingumas. Teisės sistema yra dvasios pasaulis atsiradęs pats iš savęs.
 
== Hegelizmas ==
 
'''Hegelizmas''' – didinga filosofijos sistema, kurioje ankstesnės filosofijos įgijo savo vietą ir prasmę. G.W.F.Hegelio idėjas toliau plėtojo '''hėgelizmas''' ir '''neohėgelizmas'''. Jo filosofiją interpretavo S.Kierkegaard‘as, K.Marxas, M.Heideggeris, H.G.Gadameris ir kiti.
 
== Svarbiausi veikalai ==
 
„Dvasios fenomenologija" (1807, liet.1997), „Logikos mokslas (1812-16), „Filosofijos mokslų enciklopedija (1817), „Teisės filosofijos apmatai (1820, liet.2000). Po G.W.F.Hegelio mirties jo mokiniai išleido „Istorijos filosofiją“ (liet. 1990), „Religijos filosofiją“, „Filosofijos istoriją“ („Filosofijos istorijos paskaitos“, liet. 3t. 1999-2001).
[[an:Georg Wilhelm Friedrich Hegel]]
[[ar:غيورغ فيلهلم فريدريش هيغل]]
[[ba:Георг Вильһельм Фридрих Гегель]]
[[bat-smg:Geuorgs Vėlhelms Frīdrėks Hegelės]]
[[be:Георг Вільгельм Фрыдрых Гегель]]
113 521

pakeitimas