Hermanas Šulcas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 3:
== Biografija ==
Gimė Klaipėdos vokiečio [[liuteronai|liuterono]] ir [[katalikai|katalikės]] [[žemaičiai|žemaitės]] Elžbietos Mockutės ([[1913]]–[[2004]] m., palaidota [[Kartena|Kartenoje]]), kilusios iš [[Abakai|Abakų]] kaimo, šeimoje. Artėjant [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasaulinio karo]] frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]], tėvas žuvo apšaudymo metu. Našlė mama apsigyveno Vakarų Vokietijoje, vėliau [[Liuneburgas|Liuneburge]], kur tebegyvena Hermano brolis. Lankė [[Vasario 16-osios gimnazija|Vasario 16-osios gimnaziją]] Diepholze ir
[[1969]]–[[1971]] m. Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas, bendrabučio vedėjas ir sporto mokytojas. Saleziečiams perėmus lietuvių parapiją [[Brazilija|Brazilijoje]], [[1972]]–[[1975]] m. [[San Paulas|San Paule]]
Nuo [[1978]] m. misionierius Ruandoje, Musha kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės [[Kigalis|Kigalio]]. Pramokęs [[kinyarwanda kalbos|vietos kalbos]] ir pradėjęs misionierišką veiklą, dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicina nėra išplėtota, taip tapo populiarus apylinkėje. Įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net iki 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių remontininko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų. Kad išmokytų vaikus mieloje šeimyniškoje dvasioje, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs savo motiną Elzę, kuri mokino daržininkystę bei auginti vištas ir antis
Tačiau [[1994]] m. prasidėjo [[Ruandos genocidas]]. Per 100 dienų beveik tris kartus plotu už Lietuvą mažesnėje Ruandoje buvo išžudyta iki milijono gyventojų. Buvo išžudyta ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. [[Mačetė]]mis ir peiliais buvo išskersti vaikai, kuriuos H. Šulcas Nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs ir į Lietuvą.
Po dvejų mėnesių, kovoms tebevykstant, grįžęs į Ruandą rinko iš [[savana|savanos]] išbadėjusius vaikus, kurie regėję savo tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet kai kurie, pagyvenę su žvėrimis, nebemokėjo net kalbėti, lojo šunimis. Surinkęs buvusius savo padėjėjus,po truputį, per 4 metus, atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio karus ar mirę iš bado. Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų. Įsteigė amatų mokyklą, o [[2002]] m. ir gimnaziją, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi - sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose; du jau baigė, viena su daktarato diplomu.
Atgavus 60 ha gimtinės žemės Kėkštuose, įsteigė Jaunimo sodybą Kėkštų ir kitų kaimų bei [[Kalotė]]s sąvartyno vaikams. Į ją savaitgaliais suvažiuoja vaikai iš apylinkių, būna ir iš asocialių šeimų. Į Kėkštuose vasaromis rengiamas tarptautines vaikų ir jaunimo stovyklas suvažiuoja vaikai ir jaunimo iš Lenkijos, Vokietijos, kunigas atveža globotinių ir iš Ruandos. <ref>Irena Beniušienė. Nepavargo būti misionieriumi mirtimi dejuojančioje Afrikoje. Pajūrio naujienos, [[2007]], [[spalio 23]].</ref> Visus metus vyksta įvairūs seminarai ir jaunimo susitikimai.<ref>[http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030711/mums_02.html Kun. Hermanas Šukcas. Jaunimo sodyba nepasiturinčių šeimų vaikams]</ref>
Laisvai kalba devyniomis kalbomis: vokiečių, lietuvių, italų, anglų, portugalų, prancūzų, lotynų, graikų ir pagrindine afrikiečių kalba – bantu grupės kinyarwanda kalba.
|