David Hume: Skirtumas tarp puslapio versijų

22 pridėti baitai ,  prieš 9 metus
nėra keitimo aprašymo
 
== Gyvenimas ==
Hjumas gimė [[Edinburgas]]. Jo šeima buvo iš vidutiniškai pasituriunčiųjų klasės. Jo tėvas, Joseph Home, buvo advokatas, o motina, Katerina Falkoner, tvarkė namų ūkio reikalus, turėjo vyresnį brolį ir seserį. Tėvas mirė, kai DavidDeividas buvo vaikas, todėl jį užaugino našle likusi motina, kuri buvo tarsi pirmoji jo mokytoja. Išsilavinimą įgijo jėzuitų koledže [[Prancūzija|Prancūzijoje]]; vėliau studijavo teisę. Baigęs mokslus, Hjumas persikėlė į [[Anglija|Angliją]]. Hjumas aktyviai rašė filosofinius straipsnius. Jis kelis kartus nesėkmingai bandė gauti darbą universitete. Dirbo advokatu, bibliotekininku, diplomatu, vėliau atsistatydino ir tapo privačiai praktikuojančiu mokslininku. HumėHjumas plėtojo [[Empirizmas|empirizmo]] bei [[Psichologizmas|psichologizmo]] filosofiją, pažinimo šaltiniu laikė pojūčius. Analizuodamas sąmonę, didžiausią reikšmę teikė jutimo organų pojūčiams bei vaizdinių asociacijų suvokimui.Per savo gyvenimą Hjumas gyvenimo moters nerado ir liko nevedęs. [[1776]] metais mirė, spėjama, kad jis sirgo žarnyno ar kepenų [[vėžys|vėžiu]].
 
== Kūryba ==
Hjumas dažnai laikomas trečiuoju ir radikaliausiu vadinamųjų britų empirikų, šalia [[Džonas Lokas|Džono Loko]] (''John Locke'') ir [[Džordžas Berklis|Džordžo Berklio]] (''George Berkeley'', kuris, tiesa, buvo [[Airija|airis]]). Ši Hjumo, Loko ir Berklio sąsaja, nors jau tapusi tradicine, yra klaidinanti kitais atžvilgiais, ypač dėl to, kad nepaisoma didelės įvairių [[Prancūzija|prancūzų]] autorių, tokių kaip [[Pjeras Belis]] (''Pierre Bayle''), įtakos, taip pat įvairių [[Anglija|anglų]] intelektualinio landšafto figūrų, tokių kaip [[Izaokas Niutonas|Izaoko Niutono]] (''Isaac Newton''), [[Samuel Clarke]], [[Fransio Hačesono]] (''Francis Hutcheson'') ir [[Joseph Butler]] reikšmės.
 
== DavidDeividas Hjumas ir empirizmas ==
[[Empirizmas]] (''gr. emperia - patirtis'') — pažinimo teorija, akcentuojanti patirties, įrodymų svarbą per jutimo receptorius. Empirizmas svarbiausiu ir vieninteliu pažinimo šaltiniu laiko patirtį, gaunamą per pojūčius, t. y. tai, ką galime jusliškai patirti; žinios įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik sausais loginiais samprotavimais.
Žymiausias [[empirizmo]] atstovas — DavidDeividas Hjumas. Bene pirmasis iš naujųjų amžių filosofų, kuris ėmė ginčyti mokslo dėsnių tikrumą. Hjumo žmogiškojo pažinimo analizės išvados padarė didelę reikšmę tolesnei pažinimo teorijos raidai. [[Empiristas]] sudavė skaudžiausią kirtį racionalistiniam pažinimui.
DavidDeividas Hjumas buvo įsitikinęs, kad jo uždavinys „''moksle apie žmogų pritaikyti empirinius metodus''“, t. y. remtis patyrimu ir stebėjimu su saikinga abejone, kuri riboja žmogaus pažinimo galimybes. Tiesioginis mūsų pažinimo objektas yra tik mūsų sąmonės turiniai. Juos Hjumas skirsto į dvi grupes: įspūdžiai (''arba mintys'') ir idėjos. Įspūdžiai — tai visi mūsų išoriniai pojūčiai bei vidiniai savęs suvokiniai (''afektai, jausmai, norai''), pasireiškiantys sieloje. Idėjos yra atvaizdai įspūdžių, kurie mums kyla tada, kai mes tuos įspūdžius apmąstome, prisimename, įsivaizduojame. Abi grupės skiriasi stiprumu ir gyvumu taip, kaip, pavyzdžiui, obuolio skonis, patiriamas atsikandus, skiriasi nuo to skonio prisiminimo.
Idėjos skirstomos į paprastas ir sudėtines. Paprastos idėjos kyla iš įspūdžių. Todėl neįmanoma ką nors įsivaizduoti arba apmąstyti, ko nėra buvę tiesioginiame suvokime. Taip pat žmogus savo vaizduotės galia gali sukurti sudėtines idėjas, kurios nėra kilusios iš tiesioginio įspūdžio, jos kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, kai remiasi panašumu, priežasties ir padarinio ryšiu.
Bet jeigu pažinimo šaltinis yra juslinis patyrimas, tai kaip paaiškinti [[matematika|matematinio]] mąstymo laimėjimus? Hjumas sprendinius skirsto į dvi rūšis: 1. Sprendiniai apie santykius tarp sąvokų (''proto tiesos'') ir 2. Sprendiniai apie faktus (''faktų tiesos''). Pirmoji grupė priklauso logikos ir matematikos sferai, kurioje yra visiškas tikrumas, nes logikos požiūriu sąvokinės tiesos priešingybė yra neįmanoma. Tačiau šie sprendiniai nieko nepasako apie objektų tikrovę. O teiginiai apie faktus remiasi patyrimu, faktai pagrįsti stebėjimais. Taikomas priežasties ir pasekmės ryšys: kad pirmą ir antrą ivykius sieja priežastinis ryšys, manome, kai daug kartų buvo pastebėta, kad antras įvykis įvyksta tik po pirmo įvykio.
Dėmesys Hjumo filosofiniams darbams išaugo kai [[Vokietija|vokiečių]] filosofas [[Imanuelis Kantas]] (''Immanuel Kant'') skyrė Hjumui nuopelnus už jo pažadinimą iš „''dogmatiškojo miego''“ ([[~1770 m]].).
[[Deividas Nortonas]] (''David Fate Norton'') ([[1993]]) tvirtino, kad Hjumas buvo „pirmasis ankstyvojo modernizmo postskeptiškas filosofas“.
[[Albertas EnšteinasEinšteinas]] (''Albert Einstein'') ([[1915]]) rašė, kad jis įkvėptas Hjumo pozityvizmo suformulavo savo Specialiąją Reliatyvumo Teoriją.
Hjumas [[N.Phillipsono]] ([[1989]]) buvo laikomas [[Vitgenšteino]] (''Wittgensteinian'') revoliucijos šalininku. Kaip argumentą N.Phillipsonas pateikė Hjumo teiginį, kad matematika ir logika yra susijusios sistemos, užmaskuotos tautologijos, ir neturi jokio sąryšio su pasaulio patirtimi.
[[A.D.Ayeras]] (''Alfred Jules Ayer'') ([[1936]]), pristatydamas savo loginio pozityvizmo klasikinę ekspoziciją, tvirtino: „Požiūriai, kurie iškeliami šiame traktate yra išvesti iš [[Berklio]] (''Berkeley'') ir Hjumo empirizmo loginio rezultato.
* „Traktatas apie žmogaus prigimtį“ (''A Treatise of Human Nature'')- bandymas supažindinti su eksperimentiniais metodais, aiškinančiais moralės temas. Tai svarbiausias D. Hjumo filosofijos veikalas. Kūrinį parašė [[Prancūzija|Prancūzijoje]], tačiau knyga išleista [[Anglija|Anglijoje]] [[1739]]–[[1740]] m. Anuomet praktiškai nesulaukė jokių atsiliepimų.
Šiek tiek daugiau dėmesio susilaukė
* „Žmogaus proto tyrinėjimas“ (''An Enquiry Concerning Human Understanding''),įrašė jo vardą į filosofijos istoriją greta didžiausių pažinimo teoretikų, pirmąsyk išleistas [[Londonas|Londone]] [[1748]] m. pavadinimu „Filosofiniai esė apie žmogaus protą“ (''Philosophical Essays Concerning Human Understanding'').Šioje knygoje D. Hjumas pažinimo procesą tyrinėjo vadovaudamasis agnosticizmu ir fenomenalizmu, apmąstydamas savo pirmtakų [[Džono Loko]] ir ]]Džordžo Berklio]] pažinimo koncepcijas.Tai „Traktato apie žmogaus prigimtį“ pirmosios dalies perrašytas ir papildytas variantas (autoriaus nuomone, daugiausia nuo jos skiriasi stiliumi).
 
Kiti veikalai:
Anoniminis naudotojas