Žievė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Senų medžių žievės paviršius būna suskeldėjęs, suaižėjęs, pamažu nusilukštena. Tas paviršinis sluoksnis vadinamas '''žiauberimi'''. Jis susidaro iš kamštinio audinio ląstelių. Žiauberis gali būti įvairios struktūros: žiedinė, žvyninė, juostinė. Žiauberis apsaugo medį nuo išdžiūvimo, žiemą nuo šalčio, pavasarį nuo kaitrios saulės, o kilus gaisrui ir nuo ugnies karščio. Dar neturintys žiauberies medžiai yra daug jautresni staigiems temperatūros svyravimams. Be to, žiauberis taip pat apsaugo medžius nuo [[elnias|elnių]], [[briedis|briedžių]], [[kiškis|kiškių]] ir kitų gyvūnų, graužiančių žievę. Karčiosios medžiagos ir sausas nemaistingas žiauberies sluoksnis iš dalies apsaugo medžius nuo ligų sukėlėjų - patogeninių [[bakterija|bakterijų]] ir [[grybas|grybų]]. Žiauberyje gausu kalcio oksalato kristalų ir kitų asimiliacijai netinkamų medžiagų.

 

 

[[da:Bark (plantedel)]]